Kas penkerius metus Adomo Šoblinsko vaikai atvažiuoja į Sedą. Lyg atminties nuvalyti – kad būtų gyvai prisimenamas jų Tėvas – žymus Lietuvos kalbininkas.
Šiemet atvažiavimas buvo išskirtinis: šv. Mišios, Valdemaro Šoblinsko fotografijų paroda, surengta Sedos malūno galerijoje, veliuoniškių spektaklis – Violetos Šoblinskaitės Aleksa pjesė „Giedvolungėlis ant uolos“, parodyta Sedos kultūros centre.
Taip Sedoje rugpjūčiui baigiantis buvo paminėtas A. Šoblinsko 90-asis gimtadienis.
„TĖVUS REIKIA GARBINTI KASDIENĄ“
– Iš kur tas poreikis kas penkerius metus pagarbinti Tėvą?
VIOLETA: Tėvus reikia garbinti ir melstis už juos kasdien, juk be tėvų, be senelių, prosenelių nė mūsų nebūtų.
Aš Sedoje apsilankau kasmet. Ir netgi bankomatu pasinaudoju, kad liktų įrodymas, kur buvau, į parduotuvę centrinėje aikštėje užsuku – ne vien žvakelių ir gėlių nupirkti, bet ir kokį gražesnį namų apyvokos daikčiuką, kokį ąsotį ar taures įsigyti, namo parsigabenti, kad į rankas paimtas primintų tėvoniją, tokią svarbią mudviejų su broliu tėtei Adomui.
Tie apsilankymai dažniausiai sutampa su atlaidais Grūstėje, bet būna ir kitų progų. Ir Nausodė man svarbi, nors sodybos vietoje akmens ant akmens nelikę, ir Renavas, ir Tirkšliai, ir Mažeikiai – su Vytauto, Aukštaičių gatvėmis… Visur esama giminės buvimo pėdsakų, traukia tos vietos tartum magnetas, net kvėpuoti čia, regis, lengviau.
O „penkmečiai“ kažkaip savaime susiklostė. Kai šventėme tėvelio 80-metį, prie Šv. Jono Nepomuko bažnytėlės iškilo rūpintojėlis, vyko konferencija, už kurios organizavimą, beje, turime būti dėkingi sediškiams.
Dar po penkerių metų mudviem su broliu pavyko išleisti ir sediškiams pristatyti knygą „Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas“. O štai šiemet – tėtei būtų sukakę 90, tai kaip nepaminėsi?
Tiesa, tėvelis gimęs žiemą, per Kūčias, tad šventė įvyko anksčiau, bet vasaros laikas patogesnis susiėjimams. Juoba nežinome, ką orams atvėsus vėl gali iškrėsti kovidas…
Gaila tik, kad vis retėja tėtę pažinojusiųjų gretos. Prieš dešimtį metų meldėmės kone pilna bažnyčia – ir nausodiškių buvo, ir tėvelio klasės draugų. Šiemet? Ačiū devyniasdešimt trečiuosius einančiam Eugenijui Žiogui, kuris mokėsi kartu su tėte ir kuris ne tik kad pats iš Klaipėdos automobilį atvairavo, bet ir bendraklasę Jadzelę Mikalauskaitę-Blauzdienę iš Renavo atgarbino… Kiti, kad ir būtų norėję dalyvauti, nebeturi sveikatos, juk amžius… Kitų ir visai nebėra.
Gal jie visi tenai, aukštybėse, jubiliejus švenčia?
VALDEMARAS: Atvykimas į Žemaitiją, Sedos, Mažeikių, gimtųjų Tirkšlių aplankymas leidžia sugrįžti prie savo šaknų, prisiminti žemaitišką šnektą, susitikti ir aplankyti aplinkui išsibarsčiusius gimines.
Tėtę galime prisiminti tik geruoju, kaip žmogų, iš kurio labai daug išmokome. Mes jį mylėjome ir gerbėme, paveldėjome visa geriausia, ką galėjome. Tai jo dėka ir pavyzdžiu šiandieną esame tokie, kokius mus pažįstate.
Na, o tokį kas penkmetinį susibėgimą, kaip ir knygą apie Tėtę, inicijavo sesė. Kas iš tikrųjų yra ganėtinai logiška: ji – puiki renginių organizatorė, bibliotekininkė, žinoma rašytoja, gebanti ir mėgstanti bendrauti, kartu su vyru Gasparu (taip pat rašytoju) yra aktyviai veikiantys kultūros žmonės.
Manau, kad reikšminga yra ir mūsų skirtinga atmintis. Aš Žemaitijos laikotarpiu buvau dar visiškai vaikas (ketverių metukų parvežtas į Vilnių), būdamas paaugliukas kelias vasaras praleidęs pas senelius Nausodės kaimo vienkiemyje, o sesė tuo metu buvo vyresnė, jos atsiminimai gilesni, jos atminties alkis gerokai didesnis.
„AŠ UGNĮ KALBINU“
Šiemet atsivėrė Valdemaras. Vis atrodė iš toliau į paminėjimus žiūrintis, lyg iš šono, tik sesers paprašytas… Ir paroda jo ypatinga. Ir veliuoniškio Naglio Mačėno dainavimas buvo toks mielas, jaudinantis ir paprastas, be vingrybių, tiesiai į žmogų. Labai tiko ir prie ugnies privedė. Paroda apie liepsnas. Ir žiūrisi „Liepsnų žaismės“ ugnys ant akmeninių malūno sienų lyg atsimušdamos…
– Valdemarai, kodėl objektyve – ugnis, kaip tą ypatingą šviesą išgaunate?
VALDEMARAS: Džiaugiuosi ir esu labai laimingas, galėdamas pasidalyti savo naujaisiais fotografijos darbeliais tokioje nuostabioje, tikrai išskirtinėje erdvėje.
,,Liepsnų žaismė“ – trečioji personalinė mano fotografijų paroda. Natūralu, kad būdamas ,,jaunas“ fotografas (rimtai susidomėjau fotografija tik prieš 12 metų) aktyviai ieškau savo nišos ir savo žiūrovo. Bet kuriuo atveju, mano ieškojimų sritis – gamtos fotografija.
Kodėl ugnis? Turbūt todėl, kad ji – viena iš galingiausių stichijų, kuria negalima nesižavėti, kuriai žmogus negali likti abejingas. „Ugnis – tai šviesa ir gyvybė. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą“, – štai kaip ugnies reikšmingumą nusakė Vydūnas.
Asmeninį santykį su ugnimi turime kiekvienas. Vieni ja džiaugiamės, kiti jos prisibijome, treti garbiname. Aš ugnį kalbinu. Yra liepsnose magijos, aistros, kažkokios ypatingos traukos… Jos galia užburianti ir hipnotizuojanti, prikaustanti ir nepaleidžianti, apvalanti sielą ir protą, kurianti grožį ir harmoniją.
„SKUBĖKIME DARYTI GERA!“
Broliai Juškos – istorinės asmenybės. Kunigas Antanas ir mokytojas Jonas, stengęsi, kad lietuvybė nepranyktų carinės okupacijos metais, surinkę ir ateities kartoms išsaugoję daug mūsų tautos dainuojamosios tautosakos lobių.
Veliuoniškių parodytas spektaklis „Giedvolungėlis ant uolos“ – pilnas išminties, humoro ir istorinių žinių. Pjesės autorė – V. Šoblinskaitė Aleksa.
– Nusakykite savo santykį su broliais Juškomis. Ir su Veliuonos kultūros centro artistais.
VIOLETA: Gyvename technologijų ir žinių vandenyno laikais, tačiau informacijos perteklius neretai nutrina esmes, palikdamas ant „istorijos viralo“ tik lengvas putas.
Broliai Juškos, o ypač kunigas Antanas, labai svarbūs Veliuonai, kurioje jau daugiau nei 20 metų gyvenu. Juk būtent čia jo surinkta per 5000 veliuoniškių padainuotų dainų, užrašyta „Svotbinėrėda“.
Manau, svarbūs šie du šviesuoliai ir visai Lietuvai, dirbę didžiulį kultūros darbą itin sunkiu spaudos draudimo laikmečiu. Tad ir norėjosi menine forma atskleisti bent jau Antano Juškos, tuomečio Veliuonos parapijos vikaro, gyvenimo detales, juoba kad šio žmogaus biografija savita, pilna netikėčiausių sprendimų ir poelgių.
Pernai Veliuona buvo tapusi Mažąja kultūros sostine, projektas apėmė daugybę įvairiausių veiklų, priminė ir kitus garsius šio krašto žmones. Lyg iš netyčių gimė pjesytė „Giedvolungėlis ant uolos“. Tai vienos iš Antano Juškos užrašytų dainų pradžia.
Žinoma, be energingų Veliuonos kultūros centro pastangų spektaklis tikrai nebūtų išvydęs rampos šviesų. Laimė, čia dirba entuziastai profesionalai, gebantys burti menui neabejingus talentus.
Kai rodėme spektaklį pirmą sykį, žiūrovais tapo iš Kauno atvykę aktoriai skaityti egzodo autorių prozos per tradicinę „Veliuonos novelę“. Kaip jie kvatojo, kaip žavėjosi… O galiausiai viena moterų garsiai atsidūsėjo: „Bet kokia šauni jūsų bendruomenė, net kunigas sutinka vaidinti!“
Kai pasakiau, jog „kunigas Antanas“ yra visai ne Veliuonos klebonas, o buvęs mokyklos direktorius, dabar krašto muziejui vadovaujantis Gediminas Klangauskas, akys visiems ant kaktos iššoko. O ką kalbėti apie Liną Lukošienę, sukūrusią nepakartojamą Marijonos Ulbienės personažą, kuris egzistuoja ne vien spektaklyje, bet ir tapo neatsiejama Veliuonos dalimi, o per pandemiją virtualiai išpopuliarėjo netgi visoje Lietuvoje!
Mano sutuoktinio Gasparo devizas šiame pragmatiškame ir gerokai savanaudžiame gyvenime dažnai suskamba visai nebemadingai: skubėkime daryti gera! Tikiu, kad tokį vyro požiūrį suformavo jo gimtoji Veliuona, nes šiame krašte skubančiųjų daryti gera – per akis.
Dar smagiau, kai visa, kas gera, daroma talentingai ir iš širdies.
Nuotr. iš Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos archyvo
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuotr. iš Veliuonos kultūros centro svetainės
