Lietuvos muziejų asociacija jau keturiolikti metai vykdo nacionalinę kultūros paveldo aktualinimo akciją „Lietuvos muziejų kelias“. 2023–2027 m. šios akcijos programa skirta temai „Europos ženklai Lietuvoje“ ir kviečia pažvelgti į Lietuvos kultūros paveldą Europos kultūros istorijos ir idėjų kontekste. Teminė šios programos kryptis siejama su Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo (1911–2004) emigracijoje parašyta esė knyga „Gimtoji Europa“, kurioje per rytų europiečio patirtį Europa apmąstoma kaip erdvė, kur europietiškas tapatumas formuojasi kartu su gimtosios vietos atmintimi ir skirtingų kultūrų sąveika.
Žemaičių dailės muziejus, ilgametis „Lietuvos muziejų kelio“ akcijos dalyvis, bendradarbiaudamas su laikraščio „Plungė“ redakcija, pristato straipsnių ciklą, pasakojantį apie išskirtinį Plungės krašto klasicizmo architektūros paveldą, atskleidžiantį lokalinį ir regiono kultūrinės raidos savitumą bei nacionalinės architektūros kontekstą. Straipsnių serijos idėjos autorė – Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja, istorikė dr. Jolanta Skurdauskienė. Skaitytojams artimą ir aktualią formą ciklui suteikė Daiva Gerikienė, laikraščio „Plungė“ redaktorė ir žurnalistė.
Kuliai žinomi dėl savo įdomaus ir įtraukiančio kultūrinio gyvenimo. Yra čia ką pamatyti ir pažinti. Be jokios abejonės, miestelio centre stovinti bažnyčia – vienas patraukliausių objektų, kuris žadina tą smalsumą. Maldos namai, o ir pats miestelis svarbus tuo, kad čia kadaise buvo tikras lietuvybės centras, ir tautinis atgimimas Kuliuose prasidėjo anksčiau nei kitose Lietuvos vietose. Gilų pėdsaką Kuliuose paliko 1898–1901 m. vikaravęs kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Kultūros paveldo tyrinėtojas, istorikas Kazys Misius knygoje „Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė“ pažymi, kad Kulių bažnyčios pradžios istorija siekia XVII a., kai Gandingos tijūnas ir Plungės seniūnas Stanislovas Vaina miestelyje pastatydino medinę koplyčią ir 1644 m. kovo 22 d. gavo fundaciją, kuria tai koplyčiai dovanoti 6 valakai žemės. Fundacijoje rašoma, kad dėl tolimo atstumo nuo parapijos centro ir potvynių už Minijos gyvenantys Plungės parapijos žmonės lieka be krikščioniško mokslo, santuokos sakramentų, miršta be kunigo, todėl tai buvo pagrindas miestelyje pastatyti koplyčią.
Tikėtina, kad per XVII a. pradžios nelaimes, karus, badą, marą Kulių bažnyčia galėjo nukentėti ir ją teko žymiai remontuoti.
Manoma, kad 1750 m. senosios vietoje Plungės seniūno Jokūbo Karpio rūpesčiu buvo pastatydinta nauja medinė bažnyčia (arba gerokai rekonstruota), kuriai buvo suteiktas Šv. Stanislovo, Šv. Kazimiero, Šv. Izidoriaus, Šv. Elzbietos titulas. 1783 m. liepos 20 d. bažnyčia konsekruota.
Kulių bažnyčia – unikalus statinys
Dabartinės Kulių bažnyčios ištakos siekia 1900-uosius metus. Mūrinės šventovės statyba tuomet ėmė rūpintis Kulių klebonas Vincentas Jarulaitis. Tuo metu valdžios malonės nereikėjo, statybos leidimus galėjo duoti vyskupijos kurija. Deja, Kulių bažnyčios statybos bylos aptikti istorijos tyrinėtojams nepavyko, todėl žinios apie tai yra gana skurdžios.
Kaip pažymi istorijos mokslų daktarė Jolanta Skurdauskienė, dabartinio Plungės dekanato teritorija išsiskiria net keturiais išraiškingais klasicistinių formų paminklais, atspindinčiais klasicizmo stiliaus ankstyvąsias ir vėlyvąsias tendencijas, ir būtent Kulių Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia yra vienas tų objektų.
„Neoklasicistinių formų Kulių Šv. vyskupo Stanislovo parapijos šventovę projektavo Karlas Eduardas Strandmannas (1867–1946). Ilgą laiką Liepojoje gyvenęs švedų kilmės architektas Lietuvos sakralinėje architektūroje paliko ryškų pėdsaką. Jo autorystei priskiriama daugiau nei dešimt suprojektuotų šventovių, ir šis skaičius nėra galutinis. Didiko Mykolo Mikalojaus Oginskio (1849–1902) užsakymu projektuota Kulių bažnyčia yra unikaliausias, labiausiai išsiskiriantis architekto, kūrusio daugiausia veržlių neogotikos formų šventoves, darbas. Beje, jam nepavyko iki galo įgyvendinti pirminio Kulių parapijos bažnyčios projekto. Tam pasipriešino vietos gyventojai, reikalaudami Antikos šventyklą primenančiai bažnyčiai suprojektuoti ir pastatyti bokštą“, – mūrinės Kulių bažnyčios statybos niuansus priminė J. Skurdauskienė. Vyskupas tuomet parapijiečiams neprieštaravo, ir jam leidus pastatytas istorizmo stiliaus bokštas, kurio projekte nebuvo.
Taigi kaip šiandien atrodo bažnyčia – kuliškių nuopelnas. Istorijos faktai rodo, kad mūrinės bažnyčios statybai reikalingą medieną tuomet dovanojęs kunigaikštis Mykolas Oginskis. Pati šventovė statyta parapijiečių lėšomis. Vietiniai žmonės pasakoja, kad plytos būsimai bažnyčiai buvo daromos rankiniu būdu laikinai įrengtoje plytinėje. Statant senoji medinė bažnyčia nugriauta. Pamaldos perkeltos į kapų koplyčią, kurioje buvo vienas altorius.
Nebaigus statybų kunigas V. Jarulaitis iškeltas į Plungę. Toliau bažnyčia rūpinosi klebonas Stanislovas Durskis. Uždengtas skardinis stogas. Nurodoma, kad statybos darbai baigti 1900 m. Pačios šventovės įrengimas truko ilgiau. Išdekoruotas vidus. Įdomu tai, kad didžiajam altoriui pinigus rinko šeimos, vienam šoniniam – vaikinai, kitam – merginos. Altoriai iš ąžuolo ir pušies daryti Šiauliuose, įrengti apie 1905 m. Įdomios yra bažnyčios grindys, darytos iš ąžuolinių kaladėlių. Prieš dedamos jos buvo virintos specialiuose katiluose, kad nepleišėtų. 1918 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius.
Įdomus faktas – panaikinus lietuvių spaudos draudimą, prie Kulių bažnyčios buvo įkurta parapijos bibliotekėlė.
Prie klasicistinio architektūros stiliaus Kulių bažnyčios priderinta plytų mūro ažūrinė šventoriaus tvora. Trijų dalių vartai atkartoja bažnyčios fasado formas. Šventoriuje stovi medinė penkiakampė varpinė.
Bažnyčios mūrai saugo ne tik istoriją
Kulių bažnyčia yra išskirtinė ne tik savo architektūros stiliumi. Jos mūrai saugo ir ilgus šimtmečius menantį sakralinį turtą ir relikvijas. Prieš keletą metų surašant Kulių bažnyčios komplekso stebėsenos aktą atkreiptas dėmesys į čia nemažai esančių išliekamąją vertę turinčių objektų. Esama senų, dar XVIII a. menančių daiktų: baldų, paveikslų, senovinis medinis krikšto stalas ir kt. Istoriją liudija netgi zakristijoje stovinti komoda.
Vieni labiausiai stebinančių objektų – virš zakristijos esančioje patalpoje saugomi ir restauracijos laukiantys trys dideli XVIII a. altoriaus paveikslai, kuriuose atvaizduoti šv. vyskupas Stanislovas, šv. Ignotas Lojola ir šv. Antanas. Gaila, bet visų paveikslų būklė prasta. Kada jie sulauks deramo dėmesio, neaišku.
Čia pat glaudžiasi ir 1879 m. kūrinys – Jėzaus Nazariečio skulptūra, kitos reljefinės šventųjų skulptūros. Pastarąsias, progai pasitaikius, Kulių tikintieji dar išvysta. Kulių bažnyčioje akį traukia ir stebuklingu laikomas Švč. Mergelės Marijos atvaizdas.
Jau minėjome, jog Kulių bažnyčia garsėja ir savo grindimis. Teigiama, kad nė vienuose Lietuvos maldos namuose tokių nepamatysi. Deja, grindys prašosi remonto. Prieš kurį laiką bandyta kai kurias vietas restauruoti, tačiau kokybiškai to padaryti nepavyko.
Tarp unikalių Kulių bažnyčios turtų – aukų dėžutė, datuojama 1777 m. Atrodo, kad jos laikas nepalietė: dėžutė tvirta, labai keistai apkaustyta, padaryta iš ąžuolo rąsto. Naudojamas ir šių dienų sulaukęs, puikiai atrodantis kitas istorinis reliktas – senovinė krikštykla, menanti XIX amžių.
Bažnyčios bokšte kabantys varpai – dar vienas Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios pasididžiavimas. Didžiojo skersmuo – 90 cm, o mažojo – 65 cm. Didžiojo varpo pagaminimu rūpinosi pirmasis parapijos klebonas Simonas Stanislovas Olševskis (1719 m.). Varpas konsekruotas Šv. Jono vardu. Antras – Šv. Lauryno – varpas pagamintas 1740 m.
Menotyrininkė Jolita Liškevičienė, vertindama Kulių bažnyčios architektūrą ir dailę, pažymi, kad ši šventovė – tai „profesionaliosios mūrinės istorizmo architektūros pavyzdys, kurios eksterjere ir interjere panaudoti profesionaliosios ir liaudiškosios architektūros bei dailės kūriniai“. Kuliškiai turi kuo didžiuotis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
