Taip sako prieš pusmetį išrinkta naujoji Kulių krašto bendruomenės „Alantas“ pirmininkė Agnė Alčauskienė. Jauna ir energinga moteris išties vos spėja suktis. Be vadovavimo bendruomenei, ji turi ir daugybę kitos veiklos: dirba dviejuose darbuose, dainuoja ir šoka folkloro ansamblyje „Vaisgamta“ ir eina pačias svarbiausias žmonos ir mamos pareigas šeimoje, kurioje – net keturios atžalos.
– Pačioje 2016-ųjų pabaigoje buvote išrinkta bendruomenės „Alantas“ pirmininke. Kaip manote, kodėl kuliškiai būtent Jums patikėjo šias pareigas?
– Aš kilusi iš Klaipėdos rajone esančios Kretingalės. Čia atvažiavau, kai ištekėjau už kuliškio Artūro. Kol vaikai buvo mažiukai, visuomeninei veiklai laiko kaip ir nebuvo, bet paskui pradėjau svarstyti, kad būtų neblogai susirasti bendraminčių, įsitraukti į kokią įdomią veiklą.
Pirmoji mintis buvo Kuliuose organizuoti jaunų šeimų klubą. Kai prakalbau apie tai, bendruomenės nariai mums ir kitoms jaunoms šeimoms pasiūlė atskiros organizacijos nesteigti, o įsijungti į bendrą veiklą, kartu ją atnaujinant, pagyvinant. Taip ir padarėme. Vos atėjusi sulaukiau pasiūlymo tapti bendruomenės vadove. Ir neatsisakiau.
Klausiate, kuo pelniau pasitikėjimą. Manau, žmonės tiesiog apsidžiaugė, kad kažkas sutiko eiti šias pareigas. Reikia pripažinti, kad jos „nedėkingos“ – veiklos daug, o atlyginimas už tai nemokamas, tad norinčiųjų dirbti už dyką ne tiek jau ir daug. Beje, keitėsi ne tik pirmininkas, bet ir dalis valdybos – kai kurie liko iš vyresniųjų, tačiau įsiliejo ir jaunesnių. Taigi dabar visi tikisi sulaukti naujų vėjų.
– Kaip pavyksta rasti bendrą kalbą su kuliškiais? Kokių sumanymų, veiklos iš Jūsų tikimasi?
– Kuliuose gyvenu jau daugiau kaip dešimt metų. Be to, kultūros centre dirbu renginių organizatore. Taigi žmones pažįstu ir jų lūkesčius žinau. Stengsiuosi išlaikyti tai, ką turime geriausio, bet kuliškius domina ir naujovės. Tai supratau rudenį, kai visus pakvietėme į iki tol neorganizuotą Moliūgų šventę, o vasaros pradžioje – į Šeimų pikniką.
Asmeniškai man nepakanka vien buvimo namuose ar darbe, norisi bendrauti ir draugauti su kaimynais, atrasti ir puoselėti bendruomeniškumo jausmą. Bet pastebiu, kad taip yra ne tik man – bendrystės ieško ir kiti žmonės, kurie nori rinktis į būrį – kartais linksmintis, o kartais šiaip ramiai pasėdėti, pasišnekučiuoti.
– Tačiau dar ir aktyviai dalyvaujate ansamblio „Vaisgamta“ veikloje…
– Taip, abu su vyru esame folklorininkai. Artūras – dainininkas. Jo iniciatyva ir atsiradome „Vaisgamtoje“. Vyras labai norėjo į ansamblį, o aš iš pradžių dar spyriojausi. Paskui sutikau. Sakiau – galėsiu šokti. Dabar ir šoku, ir dainuoju, ir labai džiaugiuosi būdama tokio šaunaus kolektyvo dalimi.
– Esate bendruomenės pirmininkė, kultūros centro renginių organizatorė, UAB „Kulių prūdas“ administratorė, folklorininkė, gausios šeimos mama. Kaip viską aprėpiate?
– Pastebėjau: kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Jei tik yra noro, viską įmanoma suspėti. Gal kitaip būtų, jei mano darbo laikas būtų griežtai „įrėmintas“, bet aš turiu galimybę planuoti savo dienotvarkę, tad ir susidėlioju taip, kad viską suspėčiau. Šiuo metu daug laiko atima pasiruošimas Miestelio šventei ir atlaidams (Agnę kalbinome prieš šventę, vykusią liepos 16 d., – aut. past.), tačiau tokie renginiai – ne kasdien, būna ir laisvesnių laikotarpių.
– Šiais laikais, kai daugelyje šeimų auga tik vienas ar du vaikai, turbūt daugelis stebisi, kad Jūs turite net keturis.
– Kiek anksčiau daugiavaikes šeimas daug kas vertindavo kiek negatyviai. Daugiavaikė buvo kone tas pats, kaip ir asociali. Dabar šeimų, auginančių 3–4 vaikus, vis daugėja ir visuomenės požiūris jau pasikeitęs. Tiesa, klausia, ar auginti, išlaikyti gausią šeimą nėra sunku, bet nesistebi. Žinoma, finansiškai tai nėra paprasta, tačiau vaikai užauga neišlepę, savarankiški, supratingesni, mokantys bendrauti ir dalytis. Aš manau, kad su keturiais netgi lengviau nei su vienu.
– Ar Jūsų atžalos, kaip ir Jūs, – veiklūs?
– Turime tris sūnus, kuriems 13, 12 ir 10 metų, ir šešiametę dukrytę. Mažoji kartu su mumis lanko folkloro ansamblį, muzikos mokyklėlę, teatriuką, o berniukai, be to, kad mokosi mokykloje, vienas šoka sportinius šokius, kitas lanko šokių studiją „Trepsiukas“ ir trombono pamokas, trečiasis – šaulių būrelį. Žodžiu, nuobodžiauti neturi kada.
– O kokie „Alanto“ ateities planai?
– Galvojame apie projektus, kuriuos parašę gautume lėšų. Šiuo metu pinigų skiriama tiems, kurie orientuoti į verslumą. Mes gal ir norėtume juos įgyvendinti, bet bėda ta, kad neturime patalpų, kuriose galėtume kokį verslą plėtoti. O neturint patalpų neskiriamas ir finansavimas. Dar svarstome galimybę gauti lėšų Reiskių tyrui pritaikyti turizmo reikmėms. Ar mums pavyks, nežinia, nes mūsų unikalusis gamtos kampelis yra saugomas valstybės, daugelis jo augalų, gyvūnų įrašyti į Raudonąją knygą. Tad nėra paprasta. Nors iš tikrųjų būtų puiku turėti galimybę tą tyrą aplankyti.
