„Reiketu išsamios studijos, norint atsakyti i klausima, kas daugiausiai prisidejo prie Lietuvos dvasinio atgimimo. Esu giliai isitikines, kad reikia „aciu“ pasakyti ir Šiluvos Dievo Motinai“.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevicius
Šiandien Šiluva – vienas iš svarbiausiu maldininku traukos centru Lietuvoje, išlaikes ilgiausia Švc. Mergeles Marijos Gimimo atlaidu šventimo tradicija. Cia atsiliepiama i Švc. Mergeles Marijos raginima garbinti jos Sunu, meldžiama kuno ir dvasios sveikatos. Dažnas cia atsigrežia i Dieva, patiria dvasios atsinaujinima.
Šiluvos miestelis išsidestes ant smeletu kalveliu, apsuptas spygliuociu mišku. Iš mišku bei šilu kilo ir jo vardas – Šilas. Veliau ji imta vadinti sulenkinta forma – Šidlava, o Nepriklausomybes metais isitvirtino vardas Šiluva. Bažnycios steigimo akte ši vietove dar vadinama ir Buda. Šis vardas irgi susijes su mišku. Jis reiškia vieta, kurioje buvo apdorojami miško medžiai. Ilgainiui vardas Buda nunykes. Kažin ar apie Šiluva šiandien ka nors daugiau žinotume, jei kunigaikšcio Vytauto bendradarbis Šiluvos dvaro savininkas Petras Simonas Gedgaudas nebutu sumanes joje pastatydinti bažnycia, kuriai suteike gana reta tais laikais Šv. Marijos Gimimo titula. Bažnycios steigimo aktas pasirašytas 1457 metais.
Marijos gimimo diena Bažnycia švencia rugsejo 8-aja. Gal Petras Gedgaudas Marijos gimimo šventes data megino susieti ir su rugsejo 8-aja turejusiu ivykti Vytauto karunavimu? Išrupinus titulinius atlaidus, bažnycia eme garseti. I juos plusdavo minios maldininku iš atokiausiu Lietuvos kampeliu, cia buriais vykdavo ir maldininkai iš Užnemunes, kurioje vyravo protestantai. Dar maždaug po šimtmecio, 1551 m., Ragaines pastorius Martynas Mažvydas laiške Prusu hercogui Albrechtui skundesi, kad jo parapijieciai nepripranta prie naujojo tikejimo kunigu, yra ištikimi „popiežiškiams“ ir švenciu dienomis vyksta i Lietuvos bažnycias, tarp ju ir i garbingosios Mergeles Marijos atlaidus Šiluvoje. O Šiluva nuo Ragaines nutolusi beveik šimta kilometru!
Taciau XVI a. reformacijos banga atsirito ir iki Šiluvos. Ja valde dvarininkai stojo reformatu pusen. Jonas Zaviša pastatydino liuteronu bažnycia, jo brolis Merkelis laikomas Šiluvos kalvinu parapijos ikureju. Kuri laika dar veike ir kataliku bažnycia, taciau 1560 m. Šiluva emus valdyti ypac uoliam reformacijos skleidejui Merkeliui Šemetai, Šiluvos kataliku bažnycia gana greitai nustojo veikti. Sumani kalviniste Sofija Vnuckiene pasirupino iš tuometiniu Šiluvos valdytoju perpirkti nusavintas parapijos žemes ir užrašyti jas kalvinu bendruomenei. Jos sumanymu, Šiluva turejo tapti kalvinu centru. Joje ikurta vienintele Lietuvoje kalvinu seminarija.
Kataliku bendruomene priversta pereiti i naujaja konfesija. Tada paskutinis Šiluvos klebonas Jonas Holubka surinko išlikusias bažnycios vertybes bei dokumentus ir, viska sudejes i geležimi kaustyta deže, užkase netoli buvusios bažnycios. Tiketina, kad neprižiurima ir nelankoma bažnycia galejo ir pati sunykti, o tada buti nugriauta.
Kalvinu isigalejimui bande pasipriešinti Žemaiciu vyskupas Merkelis Giedraitis, pradejes bylas prarastoms bažnycioms atgauti, mat Lietuvos III Statutas 1588 m. pripažino kataliku teise atgauti nusavintus turtus. Taciau laimeti byla del Šiluvos bažnycios atgavimo buvo sunku, nes netureta nuosavybes dokumentu.
Tuo metu Šiluvoje ir apsireiške Švc. Mergele Marija. Gretimo kaimo piemeneliai, ganydami banda anksciau kataliku bažnyciai priklausiusiose žemese, ant vieno didelio akmens pamate Mergele. Ji buvo palaidais plaukais, o ant ranku laike graudžiai verkianti vaikeli. Vienas iš piemeneliu tuoj nubeges pas reformatu katecheta papasakoti, kas ivyko. Katechetas ir mokytojas, atskubeje prie akmens, taip pat pamate Mergele. Paklausta, ko verkia, Mergele atsake: „Kitados šioje vietoje buvo garbinamas mano Sunus, o dabar cia ariama ir sejama“. Po to Mergele iš karto pranyko.
Anot kitu pasakojimu, Švc. Mergele Marija toje vietoje apsireiškusi du kartus: pirmaja diena – piemeneliams, antraja – prie akmens susirinkusiam didesniam buriui žmoniu, tarp kuriu buve reformatu. Spejama, kad tai galejo buti apie 1608 m.
Greitai po to i Šiluva patikrinti žiniu apie apsireiškima savo atstova – kuniga J. Kazakeviciu atsiunte Žemaiciu vyskupas. Vyskupo atstovui – oficiolui J. Kazakeviciui – aklas senelis papasakojo apie užkasta skrynia su bažnytiniais daiktais. Nuvestas prie akmens, ant kurio Mergele pasirode, senelis tuoj praregejo. Tada J. Kazakevicius pasamde bureli vyru ir paliepe nurodytoje vietoje kasti žeme. Greitai pasirode ir skrynia. Ji buvo atidaryta 1612 m. Viduje rasta: Šiluvos Romos kataliku bažnycios isteigimo aktas, Švc. Mergeles Marijos paveikslas, brangus auksu išsiuvinetas arnotas. Prasidejes Šiluvos kataliku bylinejimasis su protestantais tesesi dar 15 metu.
Nustatyta, kad Marijos apsireiškima mate tikri istoriniai asmenys – kalvinu seminarijos rektorius – bakalauras Saliamonas Gracijus ir Šiluvos kalvinu katechetas Mikalojus Fiera. Tyrinejant kalvinu archyvus, paaiškejo, kad pastarasis del neaiškiu priežasciu po Marijos apsireiškimo gana greitai (1609 m.) išsikele iš Šiluvos. 1614 m. kalvinu Vilniaus Sinodas ji gražino i Šiluva. Paprastai Sinodas tirdavo pamokslininku pasitraukimo priežastis, netgi juos del to peikdavo, taciau ši syki to nedare ir dar po metu M. Fierai leido iš Šiluvos pasitraukti. M. Fieros pabegimas, po jo emusi krikti kalvinu seminarija leidžia speti, kad kalvinus paveike koks nors neiprastas ivykis.
1786 m. rugsejo 10 d. Šiluvoje pašventinta nauja murine kataliku bažnycia – dabartine Švc. Mergeles Marijos Gimimo bazilika. Marijos gimimo diena aikšteje priešais bažnycia vainikuotas nuo seno malonemis garsejes Marijos su Kudikiu paveikslas. Vyskupas Steponas Giedraitis ta proga rašytame laiške džiugiai ragino: „Sveikinkite Marija, kuri tiek daug yra jums padariusi“.
Tikintieji noriai atsiliepe i ši vyskupo paraginima. Maldininku, plustanciu i atlaidus, nesulaikydavo jokios okupantu valdžios. Caro valdžia buvo sumaniusi Šiluvos miestelio aikšteje priešais bažnycia pastatyti cerkve, bet klebonas suskubo nupirkti aikšte, joje pastate Švc. Mergeles Marijos statula. Spaudos draudimo metais Šiluva buvo tarsi lietuvišku knygu platinimo centras, iš kurio ivairiausi leidiniai patekdavo i tolimiausius Lietuvos užkampius. Caro valdininkai per atlaidus gaudavo ir knygnešius, ir net maldininkus, kurie naudodavosi uždraustomis maldaknygemis.
Ypac populiarinami Šiluvos atlaidai buvo Nepriklausomybes metais. Kaune net ikurtas komitetas maldininku kelionems organizuoti.
Sovietmeciu prieš kiekvienas Šilines tose apylinkese „prasidedavo“ kiauliu maro arba, kaip vietos žmones sakydavo, snukiu, nagu ir raudonuju žvaigždžiu ligos. Prieš atlaidus budavo perkasami keliai, jais blerbdavo sunkiausia technika, itin stropiai buvo tikrinami maldininku dokumentai. Milicininkai dažnai surasdavo priežasciu gražinti žmones.
„Ateities“ žurnalo redaktore Reda Sopranaite, užaugusi šalia Šiluvos, Vidukleje, dalindamasi savo vaikystes ispudžiais, dienrašciui „Bernardinai.lt“ pasakojo: „Prisimenu viena kelione, kai tetis paeme iš kapiniu šiukšlyno vainika su gedulingomis juostomis, moterys apsigobe juodomis skarelemis, ir visi, susede i sunkvežimi, laimingai pasiekeme Šiluva. Milicininkai sustabde, bet patikeje, kad važiuojame i šermenis, praleido“…
Šiluvos atlaidu tradicija toliau tesiama Lietuvai atkurus Nepriklausomybe. 1993 m. Šiluvoje lankesi popiežius Jonas Paulius II. Šventasis Tevas meldesi Šiluvos Švc. Mergeles Marijos Apsireiškimo koplycioje, dalyvavo Dievo žodžio liturgijoje bazilikoje. Popiežius, tarsi atkartodamas Mergeles Marijos per apsireiškima piemeneliams perduota žinia, sake, kad Marija visa savo gyvenima kreipe i Kristu. Tai daryti ji kviecia ir mus: „Darykite, ka tik ji jums lieps (Jn 2,5). „Kanoje išprašei, kad Tavo Sunus vandeni paverstu vynu. Padek lietuviu tautai skausminga praeities patirti paversti džiugia ateitimi“.
Šiandien nevaržomi maldininkai gausiai važiuoja i Šiluvos atlaidus, tradiciškai procesijomis eina iš Tytuvenu ir Raseiniu puses. Kiekviena atlaidu diena skiriama vis kitai temai. Atlaidu metu vyksta katechezes, religiniai spektakliai, koncertai.
Šiluvos Dievo Motina – tai Viešpaties ženklas nedidelei musu šaliai, kad Jis mus globoja, yra arti musu. I prieš 400 metu piemeneliams pasirodžiusios Švc. Mergeles Marijos skunda „cia kitados buvo garbinamas mano Sunus, o dabar ariama ir sejama…“ reiketu isiklausyti ir šiandien, kai materialus dalykai baigia užgožti dvasinius.
