Etninės kultūros globos taryba, pritariant Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui, nutarė 2025-uosius paskelbti atmintinais Lietuvių liaudies dainų metais.
Lietuvių liaudies dainos – svarbi ir neatsiejama kultūros paveldo dalis. Nors aplink vis dažniau skamba įvairių stilių muzika, džiugu, jog vis dar yra ansamblių, puoselėjančių lietuvių liaudies dainų tradicijas. Telšių mieste ir rajone skaičiuojamas nemažas būrys liaudies dainas atliekančių kolektyvų. Vienų jų repertuaruose jos užima labai daug vietos, kituose jų būna vos po kelias.
Kolektyvų gausa
Lietuvių liaudies dainų savo repertuare turi didelis būrys mūsų rajono kolektyvų. Štai Telšių kultūros centre tokias dainas traukia vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Čiučiuruks“ (vad. Rita Macijauskienė), politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremties aidai“ (vad. Milda Ulkštinaitė), folkloro ansamblis „Spigėns“ (vad. Diana Bomblauskienė), dainų ir šokių ansamblio „Mastis“ choras (vad. Ernesta Dargužienė), mėgėjų meno kolektyvas „Bočiai“ (vad. Gintaras Vaitkaitis).
Tryškių kultūros centre: liaudiškos muzikos kapela „Virvytė“ (vad. Egidijus Einikis), vokalinis-instrumentinis ansamblis „Vinis“ (vad. Renatas Serva), moterų vokalinis ansamblis (vad. Rita Vilkė), Nevarėnų kultūros centre: moterų vokalinis ansamblis „Svaja“ (vad. Martynas Miliauskas), kapela „Šmukšt“ (vad. Ignas Lukošius), vokalinis moterų ansamblis „Gedrimų damos“ (vad. Gintaras Sabeckis).
Viešvėnų kultūros centre: mišrus vokalinis ansamblis „Bočiai“ (vad. Valda Valužienė), mišrus vokalinis ansamblis „Melodija“ (vad. V. Valužienė), liaudiškos muzikos kapela „Grįžolė“ (vad. Bronislovas Gaižauskas).
Ryškėnų kultūros centre: liaudiškos muzikos kapela „Žara“ (vad. Vidas Petrauskas), vokalinis ansamblis „Šypsena“ (vad. V. Petrauskas), liaudiškos muzikos kapela „Čia ir dabar“ (vad. Sandra ir Sigitas Petruliai).
Luokės kultūros centre: folkloro ansamblis „Šatrija“ (vad. Vilija Benešienė), liaudiškos muzikos kapela „Kaimynai“ (vad. Drąsutis Balčiūnas).
Varnių kultūros centre: tradicinės muzikos ansamblis „Vokāp“ (vad. Arūnas Gedmantas).
Lietuvių liaudies dainas atlieka ir Telšių miesto folkloro grupė „Sula“ (vad. Inga Nagytė).
Lietuvių liaudies dainos skamba mokyklose
Telšių rajono mokyklose etnokultūra integruota į lietuvių kalbos pamokas, muzikos pamokas, per kurias dainuojamos ir liaudies dainos.
Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijoje lietuvių liaudies dainos dainuojamos neformaliojo ugdymo būrelyje, dainavimo studijoje „Muzikos garsai“, kuriai vadovauja Aušra Šlajienė.
Nevarėnų pagrindinėje mokykloje šiemet įsibėgėja etnostudijos veikla. 5–6 klasių mokiniai dainuoja etnografinių regionų dainas, šoka liaudies šokius, puoselėja tradicijas. Būreliui vadovauja muzikos mokytoja Vilma Ramšienė ir šokio mokytoja Inga Budginienė.
Luokės Vytauto Kleivos gimnazijoje gyvuoja būrelis „Muzikinė raiška“, vadovaujamas Astos Lukošienės. Vaikai dainuoja įvairaus žanro dainas, tarp jų ir liaudies. Veikia pradinukų etnokultūrinės krypties būrelis „Senolių takais“, vadovaujamas Snieguolės Šilanskienės.
Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijoje veiklą vykdo būrelis „Iš močiutės skrynios“. Jam vadovauja mokytoja Vaida Gedmantienė.
Liaudies dainos po truputį grimzta į užmarštį
Kokius laikus šiandien išgyvena lietuvių liaudies dainos, kalbiname keletą kolektyvų vadovų.
Nevarėnų kultūros centro kapelos „Šmukšt“ vadovas Ignas LUKOŠIUS:
– Šiuo metu su lietuvių liaudies dainomis yra sudėtinga. Jos išgyvena sunkų laikotarpį. Turime keletą tokių dainų savo repertuare, bet jos labiau tinka dainų šventėms ar kokiems liaudies muzikos festivaliams. O žiūrovai šiais laikais nori girdėti šiuolaikiškesnes dainas. Bet šiais Lietuvių liaudies dainų metais tikrai pasistengsime į koncerto repertuarą įdėti bent po vieną lietuvių liaudies dainą.
Varnių kultūros centro tradicinės muzikos ansamblio„Vokāp“ vadovasArūnas GEDMANTAS:
– Mes atliekame tradicines žemaitiškas ir romantinio pobūdžio XX a. pradžios liaudies dainas. Tik jos yra mūsų repertuare. Brangios, nes jomis galime parodyti, kad esame ne kas kitas, o žemaičiai, puoselėjantys tradicijas. Kiekvienas Lietuvos regionas turi tik jam būdingas dainas. Taip parodome savo identitetą. Šiais laikais liaudies dainos po truputį grimzta į užmarštį, nes ne kiekvienas jaunas žmogus, o neretai ir vyresnis, stengiasi išmokti ir dainuoti, kaip tai būdavo anksčiau. Ir tik tokių kolektyvų kaip mūsų dėka jos vis dar skamba.
Ryškėnų kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos „Čia ir dabar“ vadovas Sigitas PETRULIS:
– Lietuvių liaudies dainų metai kolektyvui – ypatinga proga permąstyti jų svarbą repertuare. Didžiąją dalį mūsų kūrybinės veiklos sudaro būtent lietuvių liaudies dainos. Šios dainos ne tik įkvėpė mus ieškoti naujų jų interpretacijos formų, bet ir padėjo geriau suprasti savo kultūros paveldą. Lietuvių liaudies dainos išskirtinės savo melodijų, tekstų ir ritmikos įvairove, atspindinčios skirtingus regionus, tradicijas ir kasdienio gyvenimo niuansus.
Šiandien liaudies dainos išgyvena atgimimą – jos integruojamos į šiuolaikinę muziką, tačiau išlieka iššūkis išsaugoti jų autentiškumą. Mūsų tikslas – rasti balansą tarp tradicijų ir modernumo, kad jos būtų artimos įvairioms kartoms.
Liaudies dainos – tai ryšys tarp praeities ir dabarties, kurį puoselėjame ir perteikiame per savo kūrybą.
Vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ vadovė Rita MACIJAUSKIENĖ:
– Ansamblio „Čiučiuruks“ didžiąją dalį repertuaro užima žemaičių krašto dainos, kurios yra tarsi mūsų ansamblio, Žemaitijos regiono vizitinė kortelė. Daug dainų esame surinkę, užrašę ekspedicijose po Žemaitiją, todėl jos mums ypač yra brangios ir mūsų kolektyvo didelė vertybė. Dalis žemaičių krašto dainų yra sudėta į mano išleistas dvi vaikų dainų rinkinių knygas. Nemažą dalį knygų padovanojome darželiams, mokykloms, kad mokytojai mokytų vaikus autentiškų liaudies dainų. Kol dar dainuoja ir gyvuoja „Čiučiuruks“, pats laikas, kad žemaičių tradicinis dainavimas būtų įtrauktas į Lietuvos nematerialiojo kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tikrai nemanau, kad be „Čiučiuruks“ kada nors tos dainos bus puoselėjamos visame pasaulyje ir branginamos kaip mūsų gyvoji tradicija, mūsų krašto savastis.
O juk prieš šimtą metų beveik nebuvo tokios gyvenimo srities, kuri nebūtų apipinta dainomis: gimimas ir mirtis, vestuvės ir vardynos, metų šventės, lauko darbai – šienapjūtė, rugiapjūtė. Tylūs, ilgi žiemos vakarai, kai merginos verpia, o vyrai suka kanapines virves, – viskas pradedama daina, daina palydima ir baigiama su daina. O šiandien dainavimo tradicija labai sparčiai nyksta.
Mūsų dainų unikalumas – žemaičių kalba su savo tarmėmis. Kiekvienas „čiučiuruks“ – nuo paties mažiausio iki paties vyriausio – moka begalę savo amžiaus žemaitiškų dainų ir tuo gali didžiuotis, nes tokių dainų iš bendraamžių nemoka niekas. Bet kitaip ir negali būti, juk mes, „Čiučiuruks“, esame savo miesto ir savo krašto tradicinės kultūros stuburas.
Daug metų nei darželiuose, nei mokyklose vaikai žemaičių krašto dainų nebedainuoja. Ir niekaip negaliu suprasti, kad gyvename daugiau kaip 30 metų nepriklausomoje Lietuvoje, bet vis dar „puoselėjame“ sovietinio palikimo „ale“ liaudies dainas. O kiek tūkstančių unikalių dainų suskaitmeninta iš įvairių archyvų, išleistų leidinių ir pan. Atrodo, reikia tiek nedaug… domėtis, mokytis, dainuoti, skleisti ir didžiuotis.
Lietuvių liaudies daina nėra koncertinis kūrinys, kuris leistų nuošaliai ir abejingai jo klausytis; daina yra savotiškas pasibuvimas, buvimas kartu, kuriame turi dalyvauti visi susibūrę į bendruomenes. Dainos žodžiai skamba, o dainos garsai kalba. Ši žodžio ir tono vienovė padaro dainą pirminiu žmonijos meno kūriniu. Taip norėtųsi, kad šie Lietuvių liaudies dainų metai nors maža dalele paskatintų visus dainuoti, pajusti pasididžiavimą savo tauta, savo Žemaitija.
Tryškių kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos „Virvytė“ vadovas Egidijus EINIKIS:
– Liaudies dainos užima apie 90 procentų mūsų kapelos repertuaro, nes kolektyvas ir vadinasi liaudiškos muzikos.
Kultūros centrai dirba pagal Lietuvos dainų švenčių įstatymą, tai norisi jo ir laikytis, nes kas ketveri metai vyksta Dainų šventė, o norint joje dalyvauti, gauti kategoriją reikia paruošti tam skirtą repertuarą (liaudiškos muzikos), pereiti atranką, todėl šis žanras man kaip vadovui išlaiko lietuviškumą, tradicijas, pagarbą lietuvių liaudies kūrybai, tautai.
Nors ir esu ne senosios kartos žmogus, bet man patinka lietuvių liaudies dainos. Žinoma, ne visos, o tos, kurios turi gražią harmoniją ir tekstą. Šiandien Lietuvoje, manau, ant vienos rankos pirštų būtų galima suskaičiuoti autentiškas liaudiškos muzikos kapelas, kurios atitiktų instrumentais ir apranga. Vieno liaudiško kostiumo komplektas kainuoja apie 700 Eur, kolektyve groja ne vienas muzikantas, tai sudaro didelę sumą. Yra galimybė kasmet gauti finansavimą tautiniams rūbams, bet norėdamas gauti kolektyvas turi atitikti reikalavimus, o norint atitikti reikalavimus reikia rūbų, instrumentų, muzikantų. Kaip atitikti neturint visų išvardintų dalykų? Taigi susidaro užburtas ratas.
Jaunoji karta nebesimoko groti liaudies instrumentais, tokiais kaip birbynė, bandonija, kanklės. Taip pat mažėja profesionalių pedagogų, kurie mokytų groti šiais instrumentais.
