Spalio mėnuo skirtas Švč. Mergelės Marijos Rožiniui. Šį mėnesį gausu ir iškilių šventųjų švenčių. Jau spalio 1-ąją Bažnyčia mini Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, vienuolę karmelitę, Bažnyčios mokytoją. Šv. Teresėlė – viena mylimiausių šventųjų. Daugybė žmonių po jos mirties patyrė jos siunčiamų malonių – pažadėtąjį „rožių lietų“.
Spalio 2-ąją prisimename angelus sargus, kuriuos Viešpats siunčia žmonėms, tautoms, netgi atskiroms vietoms globoti ir saugoti. Savo Angelą Sargą turime kiekvienas. Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus kalbėjo: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10).
Spalio 4-ąją minime dar vieną iškilų šventąjį – Pranciškų Asyžietį, įsteigusį ne tik mažesniųjų brolių – pranciškonų, bet ir Šv. Klaros seserų bei Pranciškonų pasauliečių (tretininkų) ordinus. Šv. Pranciškaus Asyžiečio paminėjimo diena yra tapusi ir gyvūnų globos švente. Popiežius Jonas Paulius II 1980 m. paskelbė Šventąjį Pranciškų gamtos globėju. Padarydamas tai, popiežius mus įspėjo dėl labai rimtos problemos – gamtos naikinimo. Gamta yra elementų, augmenijos, gyvūnijos ir žmonijos namai. Pasaulis priklauso Dievui, nes tai jo kūrinys. Dievas patikėjo pasaulį mums, kad jį tobulintume, bet nenaikintume. Šventasis Pranciškus visus Dievo kūrinius laikė savo broliais ir seserimis. Į jų naudojimą savanaudiškiems tikslams jis žiūrėjo kaip į didžiulį nusikaltimą Kūrėjui. Juk Jėzus sakė, kad Dievas rūpinasi žvirbliais ir aprengia lelijas begaliniu grožiu. Šventojo Pranciškaus gyvenimas mums yra nuostabiausias pavyzdys, kaip turime mylėti kiekvieną gyvą būtybę, nes visi esame vieno Dievo vaikai.
Spalio 18-ąją minimas Šv. evangelistas Lukas. Apie jį žinome nedaug. Svarbiausias ir brangiausias jo gyvenimo liudijimas – mus pasiekusi Evangelija ir jo plunksnai priskiriama kita Naujojo Testamento knyga – Apaštalų darbai. Šventojo Rašto tyrinėtojai pabrėžia, kad Luko evangelija užrašyta labai kruopščiai ir tiksliai. Šiam evangelistui būdingas istoriko atidumas. Luko pasakojimas labiau skirtas pagonių pasauliui. Manoma, kad būtent dėl šios priežasties evangelijoje pagal Luką nėra nieko, ko svetimtautis (t.y. ne žydas) negalėtų perprasti ir suvokti. Dar vienas išskirtinis Evangelijos pagal Luką bruožas yra žydiškų žodžių pateikimas jų graikiškuoju atitikmeniu. Lukui svarbu, kad Gerąją Naujieną galėtų suprasti ir graikiškai kalbantieji. Iškalbingas faktas, kad pasakojimą apie Jėzaus kilmę evangelistas Lukas pradeda ne nuo žydų patriarcho Abraomo, kaip tai daro Matas, bet nuo Adomo, visos žmonijos pirmtako. Tuo šis evangelistas dar kartą patvirtina, kad Dievas siuntė savo Sūnų visai žmonijai, ne vien tik išrinktajai tautai.
7 d. XXVII eilinis sekmadienis
Mk 10, 2-12. (13-16): „Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“.
14 d. XXVIII eilinis sekmadienis
Mk 10, 17-27. (28-30): „Eik, parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams; taip įsigysi lobį danguje“.
21 d. XXIX eilinis sekmadienis
Mk 10, (35-41). 42-45: „Žmogaus Sūnus atėjo, kad savo gyvybės kaina daugybę išpirktų“.
28 d. XXX eilinis sekmadienis
Mk 10, 46-52: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“.
