Žemaičių Kalvarijoje šią savaitę baigėsi vienas didžiausių mūsų krašto renginių, į kurį suplaukia būriai žmonių iš įvairių šalies miestų ir miestelių, kartais – ir iš svečių šalių. Liepos 1–12 dienomis čia vyko Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Ilgametes, netgi kelis šimtmečius siekiančias tradicijas turinti tikinčiųjų šventė gyvuoja. Nesvarbu, ar karštis, ar lietus, maldininkai ir piligrimai atlaidų nepamiršta, nors reikia pripažinti, kad metams bėgant dalyvių mažėja.
Tradicija liepos pradžioje rengti atlaidus Žemaičių Kalvarijoje skaičiuoja keletą amžių. Istorija mena, kad, įsteigus Kristaus Kančios kelio koplyčias, vyskupo Jurgio Tiškevičiaus prašymu popiežius Urbonas III kai kurioms jų 1639 m. suteikė atlaidus. Dominikonai parašė giesmių bei maldų ir nustatė, kaip, norint atlaidus gauti, eiti Kryžiaus kelią, kaip melstis ir kokias sąlygas išpildyti. Iš Romos į Žemaičių Kalvariją atgabentą Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą 1643 m. paskelbus stebuklingu ir pastačius naują Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, ankstesnieji atlaidai išaugo į kasmet liepos 2–12 dienomis švenčiamus Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidus. Būtent liepos 2-ąją į bažnyčią buvo įnešta iš Liublino dominikonų vienuolyno 1649 m. atgabenta Šv. Kryžiaus relikvija. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia tapo centrine Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio vieta: iš čia maldininkų procesijos pajuda lankyti Kristaus kančios vietų ir į čia jos vėl sugrįžta.
Prie atlaidų populiarinimo prisidėjo Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius, 1748 m. paraginęs aplinkinių parapijų klebonus rengti keliones į Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Į juos patraukdavo didžiuliai būriai tikinčiųjų su giesmėmis, dūdomis, parapinėmis ir bažnytinėmis vėliavomis. Dominikonai procesijas pasitikdavo prie miestelio prieigų, taip pagerbdami maldininkus. Žmonių antplūdis tapo toks didelis, kad nebeužteko nė 1750 m. pastatytos didelės medinės bažnyčios su 24 altoriais: kunigai nebespėdavę laikyti šv. Mišių aukotojų intencijomis. Todėl nutarta statyti erdvesnę mūrinę bažnyčią – dabartinę Žemaičių Kalvarijos šventovę – baziliką. Maldos namai duris atvėrė 1823 m.
Taigi šimtmečių tradicijos tęsiamos ir šiais laikais. Liepos 1–12 dienomis Žemaičių Kalvarijoje vyko tikra religinė šventė. Miestelis svetingai priėmė visus norinčiuosius pasimelsti, dalyvauti procesijose po Kryžiaus kelio stotis, pabūti kartu maldoje su kitais.
Kaip ir įprasta, atlaidų kiekviena diena skirta vis kitoms visuomenės grupėms, vis kitas dekanatas yra atsakingas už tos dienos atlaidų eigą. Taigi atlaidų dienos buvo skirtos maldai už žmonių brolybę, Lietuvą, medikus ir ligonius, menininkus, kultūros darbuotojus ir jaunimą, policiją ir teisėsaugą, Lietuvos kariuomenę ir kt.
Štai liepos 5 dieną vyko Didžioji Kalvarija ir Šeimų diena. Ji patikėta Plungės dekanatui. Tądien buvo meldžiamasi už šeimas ir besiruošiančius Santuokos sakramentui. Pagrindinėms šv. Mišioms vadovavo vyskupas Darius Trijonis, giedojo Plungės sumos choras, vadovaujamas Irenos Bakanauskienės. Grojo Plungės kultūros centro simfoninis orkestras, kurio vadovai Ieva ir Paulius Lygnugariai.
Po šv. Mišių procesija patraukė į Kryžiaus kelią. Žibintus, baldakimą ir kryžių nešė skautų organizacija. Taip pat pasikeisdami kryžių nešė Plungės politikai ir verslo atstovai. Po kalnų vaikščiojimo padėkos žodį visiems tarė vyskupas Algirdas Jurevičius, generalvikaras kun. Vilius Viktoravičius. Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, Seimo narys Jonas Varkalys ir Plungės rajono savivaldybės administracijos direktorius Mindaugas Kaunas.
Liepos 10-oji – Medikų ir ligonių diena – išsiskyrė tuo, jog vakaro šv. Mišiose svečiuose sulaukta apaštalinio nuncijaus arkivyskupo dr. Petaro Antuno Rajičiaus ir kitų jį lydinčių kunigų. Beje, arkivyskupas, prieš atvykdamas į Žemaičių Kalvariją, stabtelėjo apžiūrėti Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ir joje pasimelsti.
Žemaičių Kalvarijos atlaidai visada lydimi ne tik maldų. Tomis dienomis miestelyje šurmuliuoja prekybininkai. Tarp jų netrūksta tokių, kurie skaičiuoja ne vieną dešimtmetį dalyvavimo atlaiduose. Dažnas pakalbintas prekybininkas apgailestavo, jog pastaraisiais metais atvykę į Žemaičių Kalvarijos atlaidus maldininkai vis rečiau stabteli prie prekystalių, vis mažiau ryžtasi atverti savo pinigines.
„Prekiauju jau apie 20 metų, atvykstu čia kasmet. Deja, prekyba labai sumenkusi. Kai buvo apribojimai dėl pandemijos, net tada buvo daugiau prekeivių. Jaunimo trūksta. Anksčiau prekyba buvo gausi ir aktyvi. To nebėra“, – apgailestavo prekiautoja iš Panevėžio.
