„Man pats gražiausias žmogaus, aukojančio savo gyvenimą dėl kitų, pavyzdys yra mūsų direktorė. Ji dieną naktį rūpinasi, kad mes būtume saugūs, sotūs, geri mokiniai, kad niekuo neišsiskirtume iš kitų vaikų ir daug ko pasiektume. Direktorės dėka keliaujame po kitas šalis, švenčiame visas šventes, kurios švenčiamos šeimose. Direktorė mums kaip tikra Mama“, – prieš keletą metų per tikybos pamoką parašė Plungės vaikų globos namų auklėtinė. Su ketvirtokais tada kalbėjome apie aukos prasmę, todėl vienoje iš pratybų sąsiuvinyje šiai temai skirtų užduočių vaikai buvo raginami užrašyti savo gyvenime matytą tikro pasiaukojimo pavyzdį.
Pasiaukojimas visais laikais buvo ir tebėra laikomas viena didžiausių vertybių. Artėjant Motinos dienai, prisimenant nelengvą ir šventą Motinos misiją, ši sąvoka įgauna dar didesnį svorį ir prasmę. Tačiau esama ir kitokių motinų, tokių, kurios palieka savo vaikus. Tada į pagalbą jų pamestiesiems ateina kiti žmonės, kurių indėlį į šių vaikų raidą, vertybių skiepijimą, begalinį rūpestį ir savęs dovanojimą sunku ir pamatuoti. Tokia ir yra mergaitės taip gražiai apibūdinta jau daugybę metų mums pažįstama Plungės vaikų globos namų direktorė Genovaitė Ūsienė.
Su direktore vėl susitikome gražiuose, jos rankų ir širdies išpuoselėtuose Vaikų globos namuose. Užauginusi du savo vaikus, šiandien besidžiaugianti trimis anūkais, ši moteris per 24-erius vadovavimo įstaigai metus ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui buvo tapusi mama daugiau nei trims šimtams svetimų vaikų. Tik vargu ar šioje vietoje tinka žodis „svetimas“. Juk nemaža dalis globotinių čia atėjo net nepakrikštyti, todėl daugybę kartų teko ieškoti jiems krikšto tėvų, tokiai progai tinkamų drabužėlių, pasirūpinti ir pačia krikštynų švente, kad ji širdyje išliktų ilgam. Šiuose namuose švenčiamos ir visos kitos šventės: Kalėdos, Velykos, vaikų gimtadieniai… Lygiai taip, kaip ir kiekvienuose geruose namuose. Kaip kiekvienoje šeimoje, čia augantys vaikai kartu susėda prie šventinio stalo, kuris paruošiamas su didele meile. Vaišes šiam stalui ruošia ir patys vaikai. Darbuotojai labai stengiasi jiems perteikti švenčių papročius ir tradicijas, kad, išėję į gyvenimą, sukūrę savo šeimas, jie mokėtų ir norėtų jas išlaikyti, perduoti savo vaikams. Dar viena graži tradicija – kasmetinė Kalėdų eglutė, organizuojama „anūkams“ – buvusių globotinių vaikams.
Ne kiekvienas galėtų septynias dienas per savaitę ir 24 valandas per parą kone visą dėmesį skirti ne savo šeimai, o globotiniams. Toks gyvenimas – iš pareigos ir didelės atsakomybės, atsiriboti nuo to praktiškai neįmanoma. Juk likimo nuskriausti vaikai čia ateina skaudžios patirties sklidinomis širdimis: vieni jau spėję pavalkatauti, turėję blogų įpročių, kiti labai maži ir pažeidžiami. „Jie labai reiklūs mums, darbuotojams, pernelyg reiklūs, – sako direktorė, – o norint suvokti problemas, skaudulius, reikia pačiam kartu visa tai išgyventi.“ Ir taip jau pustrečio dešimtmečio… Tiesa, tada atėjusi laikinai padirbėti į netikėtai be vadovo likusius ikimokyklinius vaikų namus Genovaitė tikėjosi, kad užsibus juose vos porą savaičių, daugiausia – vieną ar kitą mėnesį, kol atsiras naujas vadovas. Tačiau likimas nulėmė taip, kaip turėjo būti, nes vargu ar kuris kitas vadovas būtų skurdžią ikimokyklinio amžiaus vaikučių prieglaudą sugebėjęs pertvarkyti į tikrus namus, vaikams suteikiančius puikias gyvenimo ir buities sąlygas. Šiandieninė įstaiga nei savo išore, nei vidumi niekuo nebeprimena buvusio tipinio vaikų lopšelio-darželio. Vaikai gyvena šeimynomis, po dvylika dideliame, jaukiame bute su gražia svetaine, miegamaisiais, virtuve, kurioje kartais patys ruošia vakarienę. Išpuoselėta įstaigos aplinka, visur – ir viduje, ir kiemeliuose – daugybė gėlių. Daug jų daigų direktorė užaugina savo šiltnamyje. Begalę nuostabiausių, retų augalų daigų teko matyti vazonėliuose būsimoje oranžerijoje, kai vaikščiojome su direktore po Vaikų globos namus, birželio 6-ąją besiruošiančius paminėti savo veiklos 35-metį.
„Labai daug kas priklauso nuo darbuotojų. Žmones, kurie dorai užaugino savo vaikus, galėtum priimti dirbti be jokių konkursų, pokalbių, nes jie žino, kas yra tikrosios vertybės. Jeigu žmogus tokių vertybių neturi, jam tik laikinai gerai sekasi. Augindami žmogų pirmiausia turime stengtis, kad jo vidus būtų gražus, todėl daug dėmesio skiriame ugdymui, ypač meniniam, estetiniam lavinimui, vaikų gabumų atskleidimui ir puoselėjimui. Skaudu, kad kartais esame dėl to kritikuojami. Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad tokiose kaip mūsų įstaigose vaikus svarbiausia paruošti gyvenimui. Argi mokymas pastebėti grožį ir gėrį, susikurti gražią gyvenamąją aplinką nereiškia žmogaus rengimo gyvenimui? Pagaliau menas juk gydo sielą geriausiai, o mūsų vaikai labai sužaloti“, – kalba G. Ūsienė.
Šiltu žodžiu direktorė mini meninio ugdymo specialistes: muzikos vadovę Rūtą Černeckienę, dailės mokytoją Aliną Maseliūnienę. Šių atsidavusių pedagogių dėka namuose skamba muzika, jie išpuošti vaikų dailės darbais. Apie 20 vaikų muzikuoja ar piešia ne tik namuose veikiančiuose būreliuose, lanko dar ir Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklą. O gal čia atsiskleidę gebėjimai pravers vaikams ir siekiant perspektyvios ateities?
Didžiulėmis pastangomis direktorei pavyko ne tik renovuoti įstaigą, taip, kad iš bjauriojo ančiuko ji virstų gulbe, bet ir surasti puikių, pasiaukojančių rėmėjų. Jau dvidešimt metų remia Vokietijos Uelseno miesto evangelikų reformatų bažnyčios bendruomenė, iš kurios vaikų globos namai gavo daug baldų, įrangos, drabužių. Organizuotos jau penkios dešimties dienų išvykos į Vokietiją.
Ne vieną įspūdingą kelionę vaikams yra padovanojęs kitas geradarys verslininkas. Į šias keliones rėmėjas ir pats važiuoja kartu. Vaikai jau yra pabuvę daugelyje šalių. Kelionių nuotraukose – Varšuva, Paryžius, Laplandija, Slovėnija, Kroatija, Venecija, Vengrija, poilsis prie Balatono ežero…
Mano apsilankymo dieną namuose vėl buvo gyvenama būsimos kelionės nuotaikomis. Šį sykį vaikų laukė Berlynas, Amsterdamas, Liuksemburgas, gal ir Londonas… Kelionėse patys vaikai tampa gidais, iš anksto būna pasiruošę papasakoti apie pasirinktąjį miestą ar šalį. Ir tik kai kuriose vietose samdomi profesionalūs vietiniai ekskursijų vadovai.
Direktorė džiaugėsi, kad namų nepamiršta buvusieji, jau išėję globotiniai. Kiekvieną savaitę aplanko du trys, pasidalija savo džiaugsmais ir rūpesčiais, į direktorę ir auklėtojas kreipiasi pagalbos ar patarimo įvairiausiais klausimais, kartais – ir dėl materialinių bėdų. Pastaruosius išlydėdamos moterys ir produktų iš „Maisto banko“ fondo įduoda.
Su savo buvusiais auklėtiniais direktorė pabendrauja ir per „Facebook’ą“, nuolat papildydama jį naujomis ir senomis (jau išėjusiųjų vaikystės) nuotraukomis. Štai tik keletas komentarų, kuriais buvę globotiniai jas palydi: „Kokie mes gražūs ir laimingi“, „Aš šypsausi, esu laiminga. Graži vaikystė buvo, pasiilgau visų“, „Prisimenu nuostabią vaikystę, šių prisiminimų į nieką nekeisčiau“, „Kokie visi maži ir gražūs buvome“, „Gražūs mūsų vaikystės namučiai“, „Kiek mes esame visur buvę ir visko matę“…
