Rugpjūčio 14 dieną po Rietavą, savo vaikystės miestą, žvalgėsi Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Italijos, Maltos ir San Marino Respublikose Ričardas Šlepavičius su žmona ir sūnumi.
Svečiai, lydimi Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktoriaus Vyto Rutkausko, pirmiausia aplankė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią. Oginskių šventovę jiems aprodė parapijos klebonas Antanas Gutkauskas. Sužinojęs, kad dvasininkas su grupe rietaviškių lapkričio mėnesį važiuos į Italiją, Jo Ekscelencija R. Šlepavičius pažadėjo žemiečius priimti ambasadoje.
Rietavo turizmo ir verslo informacijos centre (TVIC) susitikta su Rietavo vicemeru Jonu Eugenijumi Bačinsku ir centro vadove Laima Dockevičiene, kalbėta apie TVIC-o vykdomus projektus, aptarta verslo ir turizmo plėtra Rietavo savivaldybėje, bendradarbiavimo su partneriais Italijoje galimybės.
Vicemeras J. E. Bačinskas papasakojo apie Rietave įsikūrusį kraštiečių klubą ir pakvietė ambasadorių tapti jo nariu. Svečias sakė mielai priimsiantis kvietimą, tik negalintis pažadėti, kad visada galės dalyvauti kraštiečių susitikimuose.
Baigiantis pokalbiui, ambasadorius sutiko atsakyti į keletą žurnalistės klausimų, kad mūsų laikraščio skaitytojai galėtų daugiau sužinoti apie garbingas pareigas einantį Rietavo ir Plungės krašto žmogų.
– Kas inicijavo šį susitikimą ir kokių sąsajų turite su šiuo kraštu?
– Bendrauju su Plungės Žemaičių dailės muziejumi. Į Rietavą atvažiavau, nes labai norėjau aplankyti Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejų. Toks noras užgimė perskaičius knygą apie kunigaikščius Oginskius, ji man buvo perduota per Vyto Rutkausko dukrą Giedrę. Ir pačiam įdomu buvo susitikti, tuo labiau, jeigu galiu būti naudingas miestui, bažnyčiai ar muziejui.
Mano seneliai į Pelaičius atsikėlė maždaug 1954–1955 metais, kai mano mamai buvo šešeri. Aš šiame kaime baigiau pradinę mokyklą, ketvirtąją klasę lankiau Rietave, o vėliau tėvai išsikėlė į Plungę, kur ir įgijau vidurinį išsilavinimą. Ir dabar mano mama Irena Šlepavičienė gyvena Pelaičiuose. Rietavo kapinėse palaidotas senelis Antanas Žąsytis, buvęs ilgametis „Bangos “ kolūkio pirmininkas, ir močiutė. Tad sąsajos su Rietavu išlikusios.
– Gal patarsite, kaip jaunam žmogui iš provincijos pasiekti diplomatinės tarnybos aukštumų?
– Pirmiausia – baigti universitetą, išmokti bent kelias užsienio kalbas ir būti pasiruošus sunkiam darbui. Pradėti reikia nuo apačios, nuo atašė pareigų, ir pamažu kilti karjeros laiptais – kito kelio nėra. Savo darbą prilyginu kunigystei, turi jausti pašaukimą tarnauti valstybei. Ir dar… širdyje turi būti klajoklis. Ne kiekvienas gali kas keleri metai keltis iš vienos šalies į kitą, ryžtis tarnybai, kai vaikai neturi vaikystės draugų, sutuoktinis – karjeros.
Ir dar jaunam žmogui – nesvarbu rietaviškiui, tveriškiui ar pelaitiškiui – noriu patarti nesijausti žmogumi iš provincijos. Esame savo šalies piliečiai, nė kiek ne blogesni nei kitų Europos šalių gyventojai. Turime jaustis orūs ir lygiaverčiai Europos Sąjungos piliečiai. Ir naudotis visomis mums suteiktomis galimybėmis.
– Ar galima tikėtis, kad šiandieninis susitikimas turės tęstinumą, kad nuo šiol su Rietavu palaikysite glaudesnį ryšį?
– Jeigu galiu būti naudingas vienam žmogui, vienai įmonei ar visam miestui, aš toks ir būsiu. Mano sentimentai Rietavui – ne tušti žodžiai.
