Jauki ir graži medingėniškių Akvilinos ir Adomo Liaudanskių sodyba: važiuojantiems pro šalį moja pakelės kaštonai, įsukusius į kiemą pasitinka šiuolaikiškai įrengti gėlynai. Svečiui čia malonu pasižvalgyti, bet pati šeimininkė nelinkusi priimti pagyrų. Anot jos, ir rožės šiemet silpnai žydi, ir žolė „apsirgusi“, o sodas iš viso galėtų būti modernesnis – naujų veislių žemaūgiais vaismedžiais apsodintas.
Meilę grožiui ir tvarkai paveldėjo iš mamos
„Alytnamiais“ apstatytoje Pievų gatvėje sutuoktiniai Liaudanskiai įsikūrė prieš daugiau kaip trisdešimt metų. Persikėlė iš daugiabučio, kuriame jauna šeima pragyveno kelerius pirmuosius savo santuokos metus. Naujakuriai iš karto pradėjo puoselėti namą juosiantį sklypą. Tvarkytis nebuvo taip paprasta kaip dabar – jokių žoliapjovių, specialių sodo ar darželio priežiūros įrankių. Žolę pjaudavo dalgiu, o ten, kur jis nepasiekdavo, apkirpdavo paprasčiausiomis buitinėmis žirklėmis. Anuomet kaimo žmonės sklypo priežiūrai tiek daug dėmesio neskirdavo, todėl ne kartą Akvilinai teko išgirsti, esą po gėlynus ji krapštosi tik dėl to, kad kito darbo neturinti. Nors iš tiesų to darbo netrūkdavo. Akvilina ir Adomas, kaip ir visi kiti medingėniškiai, dirbo valdiškus darbus: žmona buhaltere, vyras – statybininku, augino vaikus, turėjo nemažą gyvulių ūkį.
A. Liaudanskienė kilusi iš Skuodo apylinkių. Tėvų šeimoje, be jos, augo dar du broliai ir dvi seserys. „Tėvai buvo darbštūs, tad ir mes, vaikai, sudėję rankų nesėdėjome. Žinojome, kokie darbai laukia, ėjome ir dirbome. Mūsų net raginti nereikėdavo. Ir taip visą gyvenimą – net suaugę, sukūrę savo šeimas, skubėdavome į tėviškę darbuotis. Tas atsakomybės jausmas buvo toks stiprus! Santykiai tarp tėvų ir vaikų keičiasi sulig kiekviena karta. Šių laikų anūkai pas senelius atostogauti nebesiveržia, kaip būdavo anksčiau. Keičiasi pasaulis! Nors mudu su Adomu skųstis tikrai negalime – sūnus Aurimas ir dukra Donata su šeimomis visada atskuba padėti, kai prireikia jų pagalbos“, – kalbėjo medingėniškė.
Iš savo mamos Akvilina išmoko, kad tvarką ir grožį reikia puoselėti ne tik kambariuose, bet ir kieme. Jos tėviškės darželiuose žydėjo gėlės. „Prisimenu, kad tėtis ne visada su mamytės norais sutikdavo – jam atrodė, kad šalia namo būtinai turi bulvės augti. Bet jo požiūrį visiems laikams pakeitė kolūkio komisijos, tikrinusios, kaip tvarkosi kaimo gyventojai savo sodybose, nariai, kai kartą, pamatę šalia namo augančias bulves, jie supeikė šeimininkus už tokį sprendimą. Oi, kokios būdavo anuomet aplinkos apžiūros komisijos! Ne tik kiemus, patvartes apžiūrėdavo, bet ir lovų užtiesalus atversdavo, kad įvertintų, ar švarioje patalynėje šeimininkai miega“, – dalijosi vaikystės prisiminimais A. Liaudanskienė.
Namo renovaciją paskubino škvalas
Sodybos priežiūra reikalauja ne tik daug lėšų, išmanymo, bet ir laiko. To laiko ūkiškai gyvenantiems žmonėms niekada nebūna per daug. Šeimininkas Adomas dirba „Plungės lagūnos“ įmonėje, Akvilina jau dešimt metų darbuojasi namuose. Ūkininkauja – melžia penkias karves, savo reikmėms augina kiaulių. O kur dar daržai, darželiai, šiltnamis. Viena nespėtų. Žmonai talkina po darbų į namus sugrįžęs sutuoktinis. Sodyboje jaučiama tvirta vyro ranka – šiltnamio takelis išbetonuotas, keliukas į kiemą asfaltuotas, aplink namą išklotos trinkelės. Kiemą puošia moderni pavėsinė. Kaip sakė šeimininkė, pamatus jai liejo visi šeimos vyrai – Adomui į talką atėjo iš Telšių atvažiavęs sūnus, iš Plungės – dukters Donatos vyras.
Šeimos namas net nebeprimena sovietinio „alytnamio“ – stogas užklotas nauja danga, sienos apklijuotos klinkeriu. Sodybos šeimininkė pasakojo, kad jiedu su vyru ilgai planavo namo renovaciją, bet niekaip neprisiruošė imtis kapitalinių darbų.
„Niekada nepamiršiu 2018 metų rugpjūčio 24-osios. Buvau viena namuose, kai Medingėnus užklupo škvalas. Labai bijojau. Vanduo per stogą veržėsi į kambarius, sėmiau jį kibirais, o kai sugalvojau užlipti į palėpę pažiūrėti, ar daug šiferio lapų uraganas nuplėšė, pamačiau dangų… Namas buvo visai be stogo, vėjas ne tik šiferį, bet ir tai, kas dedama po juo, buvo nunešęs. Paskambinau vyrui, vaikams. Laukiu. Niekas neatvažiuoja. Tik vėliau sužinojau, kad kelias buvo neišvažiuojamas, lūžusiais medžiais užverstas. Daug nuostolių tada gamta Medingėnų gyventojams pridarė. Daugybė namų, ūkinių pastatų liko be stogų.
Šiandien, praėjus beveik trejiems metams, jau galiu pajuokauti, kad ta nelaimė turėjo ir gerąją pusę – privertė mus pagaliau imtis ilgai planuotų remonto darbų. Buvome namą apsidraudę, gavome iš draudikų keturių tūkstančių išmoką, o tai jau geriau negu nieko. Vienais metais uždėjome naują stogą, kitais – atnaujinome fasadą“, – prisiminė ją sukrėtusius įvykius moteris.
Laiko pasidžiaugti gėlių žiedais pritrūksta
Medingėniškei patinka gyventi gražioje aplinkoje, bet prisipažįsta, kad laiko pasidžiaugti žiedais per daug neturinti. Pasakojo gėlynus pamažu mažinanti, gėlių vieton sodinanti mažiau priežiūros reikalaujančius dekoratyvinius medelius. Neslėpė mėgstanti naujoves – senus serbentų ir agrastų krūmus pakeitė modernesniais uogakrūmiais ant koto. Norėtų ir sodo, kuriame augtų mažaūgės obelys, bet… Jų sodas sodintas jau prieš kelis dešimtmečius, vaismedžiai suaugę. „Jeigu būtume jaunesni, tikrai paklausytume sūnaus patarimo – senuosius vaismedžius iškirstume, o jų vieton pasodintumėme naujų veislių obelis“, – atviravo medingėniškė.
Tarybiniam ūkiui iširus, šeima turėjo didesnį ūkį – laikė net dvylika melžiamų karvių. Banda pamažu mažėjo, o šiemet rudenį Liaudanskiai planuoja ūkį iš viso likviduoti. Gal tada, kaip sakė Akvilina, juodu su Adomu turės daugiau laiko sau.
„Abu greitai sulauksime pensinio amžiaus. Metams bėgant „apsukos“ mažėja. Anksčiau visur suspėdavome, o dabar jau nebepavyksta. Būsime savo atidirbę. Gyvuliai labai pririša. Negalime niekur išvažiuoti. Visos mūsų išvykos būdavo kelių valandų kelionė į Skuodą pas mamą savaitgaliais. Jai mirus prižiūrime tėviškę. Nuvažiuojame, atliekame būtiniausius darbus ir – atgal. Niekur toliau išsiruošti negalime. O taip svajoju pakeliauti po Lietuvą. Labai norėčiau aplankyti Pakruojo dvarą, pamatyti, kaip tvarkosi žmonės kituose rajonuose, aplankyti gražiausiai tvarkomas sodybas. Aš net į Medingėnų centrą eidama pasidžiaugiu pamačiusi kokį gražesnį medelį ar nematytą gėlę“, – prisipažino Akvilina.
Kai labai svajoji, svajonės pradeda pildytis. Reikia tikėtis, kad ir medingėniškės Akvilinos norai materializuosis. Kad sutuoktiniai ras daugiau laiko pasidžiaugti anūkais Vakariu, Aivaru, Emiliu, išvažiuos kartu pasižvalgyti po Lietuvą, aplankys ne vieną gražiai tvarkomą sodybą, pasidžiaugs jose žydinčiomis gėlėmis ir parsiveš naujų idėjų. Grįžę dar labiau gražins savo žemės lopinėlį, kartu ir Medingėnus – juk tam, kad sužydėtų laukas, reikia, kad pražystų gėlės žiedas, o tam, kad sužydėtų visa Lietuva, – kuo daugiau gražių, darbščiomis rankomis išpuoselėtų sodybų.
