Istorikas Vytenis Almonaitis ir jo žmona Junona Almonaitienė neseniai pristatė savo knygą – keliautojo po Rietavo apylinkes žinyną „Pietų Ceklis“. Rietaviškiams tebesidžiaugiant naujuoju leidiniu, atskriejo dar viena naujiena – istorikas netoli Medingėnų atrado maždaug 750 metų senumo piliakalnį.
Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkas istorikas su dabartiniu Žemaitijos kraštu susipažinęs gerai. Ne vienos knygos – keliautojo žinyno –
autorius puikiai pažįsta istorinę Ceklio žemę.
Neseniai Vytauto Didžiojo universitetas paskelbė, kad Istorijos katedros docentas V. Almonaitis piliakalnį atrado netoli Medingėnų bažnytkaimio centro, kairiajame Minijos krante. Šio piliakalnio buvo ieškoma tikslingai, įsigilinus į XIII amžiaus rašytinius šaltinius, pirmiausia – į 1253 metais surašytą Kuršo dalybų aktą, kuriame aprašomos pietinės kuršių genties žemės, tarp jų – ir Ceklis, žemė dabartinės Žemaitijos šiaurės vakaruose. Tarp Livonijos ordino planuotų užkariauti teritorijų minima ir Medingės (Nedinge) gyvenvietė, vėliau pavadinta Medingėnais.
Rastasis piliakalnis – šalia vieškelio, kur yra Akmenskinės gyvenvietė ir kapinynas, kurį 1967 metais tyrinėjo archeologų ekspedicija.
Ankstesni tyrinėtojai jau buvo pastebėję, kad vietovėse, kurios minimos dokumente, dažniausiai yra ir piliakalniai – tai, ko gero, 1253 metais egzistavusių pilių vietos. V. Almonaitis teisingai nuspėjo: jei Medingė buvo minima XIII amžiaus šaltinyje, tai turėjo būti reikšminga gyvenvietė su pilimi.
Piliakalnį jis rado balandžio pradžioje surengęs ekspedicinį žygį. Sėkmė nusišypsojo būtent jam, nors archeologai Medingės pilies vietos jau buvo ieškoję kelis kartus. Medingėnų apylinkės žvalgytos ir iš lėktuvo. Balandžio 8-ąją surengęs dar vieną ekspedicinį žygį Minijos pakrantėmis, nužingsniavęs jomis keliolika kilometrų, patikrinęs dešimtis piliakalniams tinkamų vietų, mokslininkas surado kultūros paminklą. Anot istoriko, piliakalnis pasižymi ne tik archeologine, bet ir didele istorine verte.
Vėliau Medingėnų piliakalnį apžiūrėjo archeologai Gintautas Zabiela ir Zenonas Baubonis. Jų nuomone, šis piliakalnis buvo įrengtas dar pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje ir buvo naudotas iki XIII amžiaus. Archeologai taip pat pastebėjo, kad šalia piliakalnio buvo ir didelė, maždaug 5 hektarų ploto senovės gyvenvietė: žemesnėse vietovėse, laukuose, pastebėtas juodas kultūrinis sluoksnis, kuriame matoma žmogaus veiklos pėdsakų.
Atrastas piliakalnis istorikams svarbus ir tuo, kad patvirtina
XIII amžiaus šaltinių patikimumą ir anksčiau tyrinėtojų keltas hipotezes apie kuršių žemių struktūrą. Medingėnų piliakalniui įrengti panaudotas netaisyklingos formos aukštumos kyšulys tarp Minijos ir mažo jos intako slėnių. Nuo aukštumos jis atskirtas supilant lenktą pylimą, kuris dabar yra apie 25 metrų ilgio ir maždaug 1–1,5 metro aukščio iš išorės. Prieš pylimą matomas iš dalies užslinkęs gynybinis griovys. Šiuo metu piliakalnis apaugęs medžiais ir krūmais, tačiau anksčiau, matyt, ilgą laiką buvo ariamas, todėl jo gynybiniai įtvirtinimai iš dalies sunaikinti.
V.Almonaitis jau anksčiau baltų žemėse yra suradęs kelis piliakalnius. Medingėnų piliakalnio suradimas – labai svarbus, nes tai 1253 metais egzistavusios gyvenvietės ir pilies vieta, kuri tinkamai sutvarkyta galėtų tapti patraukliu lankymui kultūros paminklu.
Taigi medingėniškiai, kaip ir tveriškiai, turės savo piliakalnį. Medingėnų seniūnės Salomėjos Čiesnienės klausėme, ar jie paseks kaimynų pavyzdžiu ir pavers piliakalnį turistų lankoma vieta. Pasak seniūnės, istoriko atradimas ir patiems medingėniškiams – didelė naujiena. Žmonės susidomėjo, kur ši istorinė vieta, skubėjo jos apžiūrėti. Piliakalnis – privačioje žemėje, iš vienos pusės prie jo galima lengvai prieiti, iš kitos jis apžėlęs krūmais.
„Naujiena visiškai „šviežia“. Dar nespėjome nei su bendruomene, nei su Savivaldybės valdžia pasitarti, kaip elgsimės“, – sakė S. Čiesnienė.
