Medžioklei pabaigos niekada nebus – tai galiu pasakyti drąsiai, kaip ir kiekvienas mano šeimos narys. Kiekviena medžioklė, tai vis naujas susidūrimas su paslaptinga gamta ir jos išdaigomis. Nauji adrenalino pojūčiai.
Širdies plakimas, nerimas, drebulys ar net baimė – tai jausmai, kurie kiekvieną kartą pasireiškia sutraškėjus šakelei, pasigirdus šuns lojimui ar surikus vienam iš varovų, tokių patiriamų pojūčių, kurie atitraukia nuo kasdienybės nerasime niekur, o tik medžioklėje. Ta nežinia, ką šiandien miške sutiksiu, tiesiog užburia ir traukte traukia, tas paslaptingumas ir nežinojimas tiesiog liepsnoja viduje ir bando skubinti laiką, kad ateitų kuo greičiau medžioklės diena. Kiekviena medžioklė širdyse piešia vis naujų potyrių, nerimo, veiksmų, įvykių kreivę. Patiriami įspūdžiai išlieka ilgam ir jų norisi vis daugiau ir daugiau. Tai tarsi narkotikas, kurio paragavus nebegali atsikratyti, tampi priklausomas. Liūdniausia išgirsti pasakymą „kitą šeštadienį medžioklės nebus“, ar vasarą pamatyti besikaupiančius lietaus debesis. Bet, atėjus medžioklės metui, menkiausi ar net dideli namie nebaigti darbai numetami į šalį, į menkiausius, prisikabinti bandančius ligos virusus, „nusispjauni“ ir, suskambus žadintuvui šeštadienio rytą, be jokių abejojimų apsikarstę savo amunicija ir su plačia šypsena veide, geros nuotaikos kupini traukiame į varyminę medžioklę. Nesugundo ir šilti vasaros vakarai pasilikti draugų kompanijoje, geriau į žvėrių tykojimo bokštelį – ir galiu pasakyti, jog tam pabaigos niekada nebus …
