Jei į savo knygą apie vilkus neįdėčiau teksto apie garbės medžiotojo vardą turintį, 85-uosius einantį ir dar žvėrių takais traukiantį Benediktą Čiutį, būčiau nesuprastas mūsų medžiotojų klubo narių. Būtent Beno paskatintas, tapau medžiotoju ir nuo 1973 metų esu jo bendražygis. O knygoje jis turi būti jau vien dėl to, kad yra taikliai šovęs į vilką, nors dar nė nebuvo medžiotoju.
„Gamta kaimo žmogų visada traukia. Kartą Pranas Mikšta, kuris buvo medžiotojas, Drūkčiuose (Plungės r.) apėjo vilką. Pakvietė į medžioklę kaip varovą. Bet atvykęs gamtos apsaugos inspektorius Steponas Slušnys davė man vienvamzdį šautuvą ir taip nutiko, jog tą vilką aš patiesiau. Tada man pasiūlė tapti medžiotoju – negi atsisakysi…“ – prisiminė B. Čiutys.
Daug metų prabėgo nuo tos dienos, bet Benas tiksliai parodytų tą vietą, kur krito pilkis. Prie gulinčio vilko susirinkę varovai iš kaimo vis jį pabaksnodavo, nebūdami tikri, ar tas vilkas jau negyvas, sakydami: „Nebepjaus mūsų avelių…“
„Na, taip, po tokios daugybės metų vis dar akyse tebestovi tas momentas, kai į mano numerį atėjo vilkas. Miškas buvo apdėtas vėliavėlėmis, tad visi tikėjosi, jog pilkis neištrūks ir sulauks šūvio. Dar įduodami šautuvą inspektorius S. Slušnys ir medžiotojų draugijos pirmininkas Antanas Ripkauskas (abu jau išėję iš gyvenimo) pasakė, jog nežiopsočiau. Vilkas atiturseno nedideliais žingsniukais. Jį pamatęs, iš karto nusitaikiau ir trenkiau šūvį. Griuvo lyg pakirstas.
Tada valstybė už sumedžiotą vilką duodavo 50 rublių. Neėmiau aš tų pinigų, svarbiausia, kad medžiotoju tapau po tokios neeilinės sėkmės“, – kalbėjo jis apie tuos 1959 metus.
Benas galėjo paguldyti dar vieną vilką. Į pilkių medžioklę pakvietė kaimynai telšiškiai. Mišką, kuriame dienojo vilkai, jie buvo apjuosę vėliavėlėmis. Tada pasižymėjo telšiškiai Vytautas Tučius ir Vacys Kazlauskas (apie tai yra mano knygoje „Kilkit, vyrai, šaukia ragas“, 1999 m.).
O Benui nepavyko todėl, kad vilkas medžiotoją pajuto ir sustojo tiesiai prieš jį kokių 50 metrų atstumu. Jų žvilgsniai susitiko. Benas kilst šautuvą – ir pilkis akimirksniu šoko į šoną. Šūvis… ir ant sniego liko tik kuokštelis plaukų.
Kai kas teigia, jog tokiu momentu vilkas sugeba medžiotoją užhipnotizuoti, ir šūvis būna netaiklus.
Beno žmona buvusi mokytoja Irena patikino, jog po karo, kokiais 1945–1950 metais, buvo siaubingai daug vilkų.
„Tada man buvo 10–12 metų. Gyvenome netoli Biržulio (Telšių r.) ežero, tai kalbų apie vilkus buvo vos ne kasdien ir labai baugino. Tada net dieną buvo baisu nueiti pas tolimesnį kaimyną, o juo labiau į mišką.
Puikiai prisimenu, jog tada vilkai sudraskė mokytoją, kuri ėjo į kitą kaimą. Atrado tik jos kūno likučius.
Kitas nuotykis buvo, kai mergaitei vilkas nukando nosį. Ji su mama irgi ėjo į kitą kaimą. Nežinau, kaip jos išliko gyvos, bet mergaitė liko be nosies, ir visi vaikai vadindavo benose. Jokių plastinių operacijų tada nebuvo, taip ir liko… O visa tai buvo dienos metu.
Vilkai net dieną ateidavo į žmonių kiemus ir sudraskydavo kokį nors gyvulį. Ar, didinant vilkų populiaciją, gali vėl taip būti? Nesinori tikėtis, bet esu medžiotojo žmona ir daugelis dalykų, vykstančių gamtoje, man žinomi. Kalbų apie vilkus dabar dažnai girdžiu“, – pasakojo medžiotojo žmona Irena.
