„Koks būtum be savo tapatybės?“ – svarsto Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto docentas Tomas Vaičaitis, savo gyvenimą ir kūrybą siejantis su Žemaitija. Ši žemė jį suformavo tokį, koks jis yra, o galimybė savo darbais prisidėti prie gimtojo Telšių krašto jam yra viena didžiausių vertybių.
Su menininku T. Vaičaičiu kalbamės apie kūrybos pradžią, žemaitišką tapatybę, šiuolaikinio meno ribas, studentus ir viešojoje erdvėje pasiliekančius darbus.
– Gal trumpai priminkite, kaip menas atėjo į Jūsų gyvenimą, kodėl pasirinkote būtent šią sritį.
– Tikslių pirmųjų žingsnių, kurie paskatino mano susidomėjimą menu, neįvardyčiau. Pamenu tik tiek, kad ankstyvoje vaikystėje, dar darželyje, jau jutau potraukį ką nors nupiešti, o rastą kieme akmenį tempiau namo – skulptūrai. Esu dalyvavęs televizijos laidos „Mano pasaulis“, kurią vedė dailininkė Jūratė Stauskaitė, piešinių konkurse. Vėliau, septintoje klasėje, pradėjau lankyti privačius piešimo kursus, nes norėjau stoti į Telšių dailės technikumą.
– Jūsų kūryba apima daug sričių – nuo tapybos iki skulptūros, instaliacijų ir grafinio dizaino. Kuri iš jų šiandien Jums artimiausia?
– Šiuo metu neišskirčiau vienos meno srities, kuri būtų man artimiausia. XXI a. menui būdinga idėjų, technikų ir technologijų samplaika. Mane vis dar veda smalsumas, pasaulio kaita, istorija, idėjos, o įkvėpimo šaltiniai gali kilti iš įvairiausių įvykių, aplinkos ar žmonių santykių. Dažniausiai pati kūrinio idėja padiktuoja priemonių pasirinkimą.
Studijų metu susipažinau su tradicinėmis vizualiosios dailės, tapybos ir grafikos technikomis. Vėliau labiau patraukė trimačių formų menas – skulptūra. Dabar tenka peržengti ir šias ribas, nes mus veikia ne tik pats objektas, bet ir erdvė, kurioje jis yra, lydintys garsai, kontekstai. Taip atsiranda instaliacijos. O grafinio dizaino srityje dirbu su tekstu ir vaizdu – dar viena nuolat kintanti erdvė, kuri mane traukia.
– Esate oficialaus Žemaitijos metų minėjimo ženklo autorius. Kiek Jums svarbi žemaitiška tapatybė ir kaip ji atsispindi kūryboje?
– Gimiau Telšiuose ir čia praleidau didžiąją gyvenimo dalį. Akys, ausys ir kojos iškart sureaguoja sugrįžus iš svetur į savąją žemę. Joje susiformavau toks, koks esu – kitoks jau nebūsiu. Ar tai svarbu? O koks būtum be savo tapatybės? Galbūt unifikuotas, patogus kaip varžtelis parduotuvės lentynoje.
Užsispyrimo pakanka, tik nežinau, kiek jis „žemaitiškas“. Ne tik žemaičiams priskiriamas šis bruožas. Esu šiek tiek perfekcionistas ir nerandu ramybės, kol nepadarau geriausiai pagal tuo metu turimas galimybes. Smagu, kad kartais pasitaiko galimybė dalyvauti projekte, kuris pasilieka čia ir pažymi mūsų esatį.
– Daug metų dėstote Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Ko šiandien jaunimas ieško mene? Kaip sekasi juos sudominti?
– Studentai – ganėtinai individualūs, turintys skirtingas patirtis ir tikslus. Jiems svarbi aplinka, sociumas, supratimas, saviraiška. Jie bando atsakyti į jiems svarbius klausimus, ieško naujų, dar nepatirtų dalykų. Kiekvienas atranda savaip.
Susidomėjimas kyla iš patirčių, todėl svarbiausia paskatinti veikti, parodyti galimus kelius, rasti individualų priėjimą. Bandau skatinti, motyvuoti, nukreipti. Rezultatai pasirodo tik po ilgesnio laiko.
– Ar pastebite skirtumą tarp savo studentavimo laikų ir dabartinių studentų vertybių?
– Gyvenimo tempas greitėja, aplinka nuolat keičiasi. Vaikai šiandien puikiai nardo virtualiame pasaulyje – dažnai geriau nei jų tėvai. Aš pats buvau jau apie 7–8 metus pradirbęs, kai atsirado internetas.
Jei tarp studentų yra 3–4 metų skirtumas, jie jau kitokie. Mano studijų laikais (sovietmečiu) buvo kur kas mažiau individualumo, daugelis turėjo panašius, praktiškus tikslus, neturėjome galimybių reikštis. Išsišokėliai nebuvo toleruojami, dėstytojai buvo tarsi dievai. Dabartinių studentų vertybės – margas, platus diapazonas. Kiekvienas labiau individualus, gyvenantis savo socialiniame burbule, kartais mažai bendraujantis su grupės kolegomis.
– Priminkite savo didžiuosius kūrinius. Kuris Jums brangiausias? Kuris pareikalavo daugiausia emocijų?
– Nevadinčiau savo darbų tokiais epitetais. Džiaugiuosi, kai pavyksta ką nors sukurti ir tas darbas lieka viešumoje ar žmonių aplinkoje. Telšiuose labiausiai matomi dizaino darbai, tik prie jų autorystė nerašoma, bet aš tai žinau ir to užtenka. Džiaugiuosi galėdamas bendradarbiauti su iškiliomis asmenybėmis kaip prof. Romualdas Inčirauskas, architektas prof. Algirdas Žebrauskas, prof. Laima Kėrienė.
Jei pavardinčiau: tekstai ant paminklo Durbės mūšiui paminėti, fontano Turgaus aikštėje, rėmėjų lentos ant Telšių kultūros centro, tekstai ir žemėlapiai Didžiojoje Žemaičių sienoje. Šiemet atidengtas Šv. Antano Paduviečio katedros 100 metų jubiliejaus ženklas (arch. prof. A. Žebrauskas) – turėjau garbės prisidėti kuriant jo skaitmeninę versiją.
Iš kitų dizaino darbų išskirčiau Žemaitijos jubiliejaus ženklą, leidinius apie R. Inčirausko kūrybą, Žemaitijos paminklinių kalviškų kryžių albumą. Skulptūrų galima pamatyti Suvalkuose (Lenkijoje), Krnove (Čekijoje), Plateliuose. Vienas tapybos darbas yra archyvuotas Žemaičių „Alkos“ muziejuje. Kita kūrybos dalis – parodos, dažniausiai kokia nors tema, kurios įrėmintos laike. Trumpalaikės, bet ne mažiau svarbios.
– Esate aktyvus žygių dalyvis, ypač per valstybines šventes. Ką Jums tai reiškia? Kokių žmonių sutinkate?
– Dažniau bėgu nei žygiuoju, bet ir bėgdamas renkuosi renginius, kuriuose tautiečiai vienijasi dėl kilnesnio tikslo. Tuo metu jaučiu bendrystę ir vienybę. Tai leidžia pabūti tarp bendraminčių, palaikyti kitus ir pajusti palaikymą. Dabar visi laisvi dalyvauti įvairiuose minėjimo renginiuose. Valstybė be žmonių – niekas. Jei myliu ir palaikau savo šalį, kodėl turėčiau vengti tai išreikšti.
– Jei galėtumėte Telšių viešojoje erdvėje sukurti bet kokio masto skulptūrą be finansinių apribojimų, kas tai būtų?
– Geras klausimas. Turbūt pradėčiau nuo meninio Telšių tyrimo – miesto vystymosi perspektyvų, poreikių. Mane žavi skulptūriniai ir architektūriniai objektai, tobulai integruoti į miesto ar parko erdvę, praplečiantys galimybes, skatinantys vaizduotę ir kūrybiškumą.
– Kokie artimiausi kūrybiniai planai?
– Nuolatinis veiksmas – eskizavimas, fotografavimas, maketavimas – sudėlioja sąlygas naujiems projektams. Artimiausiu metu laukia kūrybinė stovykla ir nauji mokslo metai.
Apie menininką
Tomas Vaičaitis (g. 1969 m.) 2000 m. įgijo tapybos magistro laipsnį Šiaulių universitete. Nuo 2002 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Ilgametis Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojas, docentas.
Menininko kūryba apima tapybos, skulptūros, piešimo, grafinio dizaino sritis.
Nuo 1992 m. T. Vaičaitis surengė 8 personalines parodas, dalyvavo įvairiose grupinėse parodose ir pleneruose Lietuvoje bei užsienyje. Jo darbų yra privačiose ir viešose erdvėse Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje, JAV.
