Jei subtilieji anglai dažniausiai šnekučiuojasi apie orą, tai viena iš mėgstamiausių ne tokių subtilių lietuvių pokalbių tema – ligos: kuo sergame patys, kokie negalavimai kamuoja kaimynus, giminaičius, pažįstamus ir net pažįstamų pažįstamus. Ir kaip apie tas ligas nekalbėsi, jei aplink pilna kosinčių ir čiaudinčių, padidėjusiais kraujospūdžiais, išopėjusiais skrandžiais ir kitų negalavimų kamuojamų.
Jei rimčiau, neretai ir apie sergančiuosius vėžiu juk pakalbame. Sau ir kitiems pasakydami: neduokdie tokios ligos ir nelaimės – ne tik sergančiajam, bet ir jo šeimai, artimiesiems. Ir šiandien, „įlindus“ į naujienų portalą delfi.lt, akis užkliuvo už naujienos apie onkologines ligas. Nudžiugau, nes naujiena buvo gera – pranešama, kad Vilniaus universiteto Onkologijos institute jau pradėtas taikyti naujas vėžio gydymo metodas. Jau atlikta pirmoji onkologinė operacija, papildyta specialia chemoterapijos procedūra. Rašoma, kad šis metodas labai pagelbės ligoniams, kuriems piktybinis navikas plinta pilvaplėvėje, kai kuriais atvejais – kai vėžys „ėda“ storąją žarną, kiaušides, kiaušintakius, o išskirtiniais atvejais gali padėti ir sergantiesiems skrandžio vėžiu. Tikinama, kad, gydant šiuo metodu pailgėja onkologinių pacientų gyvenimas… Procedūra esanti tokia: į pilvo ertmę supilamas chemoterapinis vaistas, kuris joje cirkuliuoja apie 45 minutes. Chemoterapijos dozės – mažesnės, tad ir šalutinis poveikis silpnesnis, geresnė ligonio gyvenimo kokybė. Naująjį gydymo metodą planuojama taikyti maždaug vienam pacientui per savaitę.
Taigi sergantiesiems įžiebta nemenka viltis. Džiaugiuosi už juos. Svarbu tik, kad naujasis metodas ir jį valdantys medikai tą viltį pateisintų.
Kita, neretai prie arbatos puodelio gimstanti tema, – aišku, politika: partijos, jų karai, postai, „artėjantis“ euras, gerovė ir blogybės, būnant Europos Sąjungoje, ir visa kita. Beje, ar pamąstėte kada – gera ar bloga mums toje Europos ekonominėje bendrijoje? Ką gavome, ko netekome? Dar 1997 metais savo laiške, rašytame Vilniuje vykusiai konferencijai dėl būsimo stojimo į ES, buvusi Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Tečer nieko gero neprognozavo. Ji (kaip rašoma „Respublikoje“) Lietuvą akino: kad ES tikslas – sulydyti tautas į federalinę supervalstybę, anuliuoti šalių parlamentų sprendimus ir net ardyti nacionalinį suverenitetą. Britanijos premjerė tada mums priminė, kad ypatingai turėtume branginti laisvę, kurią taip sunkiai atsikovojome. Ar Lietuva išgirdo geležine ledi vadintą politikę? Ne… Susiviliojome Europos pasiūlytu prieglobsčiu ir žengėme negrįžtamą žingsnį. Tada juk dėjome viltis – kad tapsime pasiturinčiais europiečiais, išsyk būsime lygiaverčiai su kitais. Ar taip ir yra? Manau, iki gerai gyvenančių europiečių mums dar toli gražu… Europinės gerovės Lietuva dar nė horizonte nemato. Ir bus mums ponios Tečer neklausyti.
