„Kiekvieną rytą prabudusi pagalvoju: „Gal šiandien bus ta diena, kai karas baigsis?“ Pasaulyje tiek daug įtakingų, didelę galią turinčių politikų, nejaugi niekas negali surasti diplomatinio kelio karui sustabdyti. Kiek sugriautų miestų, žuvusių žmonių… Ir tik dėl to, kad kaimynui prireikė derlingų Ukrainos žemių ir iškasenų turtingų jos gelmių. Ir tai vyksta XXI amžiaus Europoje!“ – graudinosi karo pabėgėlė Natalija Šilo. Jau greitai bus dveji metai, kai moteris paliko savo namus Kupjansko mieste ir su kitais to paties likimo žmonėmis įsikūrė Rietave, buvusios Žemaitijos kolegijos bendrabutyje. Šeimai čia puikiai sekasi, tačiau nei Natalija, nei jos sutuoktinis Maksimas nė minutei negali pamiršti ten, pasienio mieste, kuris šiomis dienomis dažnai atakuojamas dronais, likusių artimųjų.
Lietuvą pasirinko atsitiktinai
Susitikome su N. Šilo artėjant plataus masto karo Ukrainoje antrosioms metinėms, o kartu ir Rusijos invazijos į šalį dešimtmečiui. Šios datos žmonėms, palikusiems savo namus ir emigravusiems iš šalies, itin skaudžios, nes ten likę artimieji. Natalijos ir Maksimo tėvai priėmė sprendimą nebėgti. Ir taip elgiasi didžioji dalis vyresnio amžiaus ukrainiečių – jiems tėvynė, tegul apšaudoma ir griaunama, mielesnė už svetimą kraštą.
Maždaug 40 kilometrų nuo sienos su Rusija esantis Kupjanskas buvo okupuotas jau pirmomis karo dienomis. Kaip kalbėjo N. Šilo, vos įžengę į svetimą žemę rusai joje ėmė elgtis lyg šeimininkai. Iš pradžių gyventojai bandė eiti į gatves ir protestuoti, tačiau beginkliai žmonės greitai suprato, kad prieš tankus plikomis rankomis nepakovosi. Moters šeima išvažiuoti iš šalies neskubėjo, kurį laiką glaudėsi tėvų namuose. Bėgti susiruošė balandžio mėnesį. Susirinkę dokumentus ir būtiniausius daiktus, susirado vairuotoją, kuris mašina nugabeno juos iki sienos. Pasirinko kelią per Rusiją, nes girdėjo, kad važiuojantys Ukrainos pusėn yra apšaudomi. Sieną kirto pėsčiomis. O toliau ir vėl mašina.
„Žmogui, pasisiūliusiam mus nuvežti iki Latvijos, sumokėjome 800 eurų. Davėme tiek, kiek paprašė. Svarbiausia buvo patekti į saugią šalį. Svarstėme, gal į Lenkiją. Latvijos pasienyje susipažinome su moterimi, kuri, kaip ir mes, bėgo iš Kupjansko. Sakė važiuojanti į Lietuvą, Klaipėdą. Išsiklausinėjau viską. Kai pasienyje mūsų paklausė, kur norime patekti, pasakėme – į Klaipėdą. Kirtę sieną patraukėme pėsčiomis į Zilupės miestelį. Neilgai trukus mus pasivijo pasienietis ir automobiliu nuvežė į bendrabutį, kur galėjome nusimaudyti, gavome vakarienę ir nakvynę. Naktį tuo pačiu automobiliu buvome nuvežti į traukinių stotį, iš kur pasiekėme Rygą, o iš Rygos autobusu patekome į Klaipėdą“, – pasakojo apie pirmąsias emigravimo iš priešo užpultos tėvynės dienas N. Šilo.
Rietave sutiko tik gerus žmones
Pinigų turėjo tik pradžiai, tad pagrindinis Natalijos ir Maksimo tikslas buvo gauti vaikui vietą darželyje ir kuo greičiau įsidarbinti. Klaipėdoje, centre, kur buvo registruojami iš Ukrainos atvykę žmonės, jiems pasiūlyta vykti į Rietavą.
„Miestelis švarus, ramus. Žmonės – malonūs. Bėgdami iš Ukrainos tikrai negalvojome, kad būsime taip draugiškai priimti, kad mumis pasirūpins, padės įsikurti. Nesitikėjome tokios svetimų žmonių užuojautos, supratimo. Sūnelis iš karto pradėjo lankyti vaikų darželį, o mudu po kurio laiko sulaukėme Rimos iš Užimtumo tarnybos pasiūlymo – sodinti miške eglutes“, – gražiai apie Rietavą atsiliepė pašnekovė.
Atvykėliai iš karo apimto krašto net nedvejodami griebėsi jiems pasiūlyto gelbėjimo rato. Sodino eglutes ir džiaugėsi gavę darbą, tegul ir laikiną. Kitas pasiūlymas atsirado labai netikėtai. „Galėjome nemokamai naudotis baseinu. Nuvedžiau ten sūnelį. Besimaudant mane užkalbino vyras. Sužinojęs, kad mes ukrainiečiai, paklausė, gal ir vyrų tarp mūsų yra. Būtent jis ir pasiūlė Maksimui darbą Norvegijoje. Greitai bus jau dveji metai, kai jis ten miško kirtėju dirba. Matote, kiek gerų žmonių mes sutikome“, – džiaugėsi Natalija.
Ir traukinio palydovė tapo virėja
Tuo metu į Rietavą jau buvo atvažiavusi N. Šilo sesuo Roza su sūnumi, vyresniąja dukra ir anūke. Abi moterys pradėjo važinėti į pamaininį darbą vienoje iš Klaipėdos gamyklų, o dukterėčia rūpinosi visais trimis vaikais. Tačiau neilgai trukus Roza su saviškiais nusprendė grįžti į Charkivą, kur jos vyras dirba policininku, o žentas – karininku. Giminaičiams išvažiavus, nebeliko, kas pasirūpintų Natalijos sūnumi, kol ji darbe.
Reikėjo įsidarbinti Rietave. Ir neilgai trukus moteris atsidūrė restoranėlyje „Muskatas“. Iš pradžių kaip pagalbininkė. Po kelių savaičių savininkė jai patikėjo virėjos darbą. „Neturiu virėjo specialybės, tačiau mėgstu gaminti. Visada sakydavau, kad virtuvėje tarp puodų galiu gyventi. Matyt, Viktorija tą pajuto. Labai noriu prisidėti prie to, kad šeimininkų verslas klestėtų, nes žaviuosi matydama, su kokia meile jie rūpinasi savo restoranėliu, kaip gražiai elgiasi su darbuotojais“, – negailėjo pagyrų darbdaviams pašnekovė.
Dovana jaunavedžiams – šventinis stalas
Nė vienas karas, kad ir koks būtų žiaurus, laiko nesustabdo, kaip nesunaikina ir žmonių jausmų. Apsipratę Lietuvoje, Maksimas ir Natalija nusprendė oficialiai įteisinti buvimą kartu, ko nespėjo padaryti savo šalyje. Moteris pasakojo: „Buvome suplanavę, kad pavasarį paduosime pareiškimus, o vasarą atšvęsime vestuves, bet prasidėjo karas… Atsirado daug didesnių rūpesčių. Tik praėjusių metų pabaigoje, apsipratę su tuo, kad dabar gyvename čia, nusprendėme nebeatidėlioti tuoktuvių. Sutuokė mus Zinaida (Rietavo savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir civilinės metrikacijos skyriaus vyr. specialistė Z. Baltrimienė, kuri taip pat yra ir kontaktinė Savivaldybės atstovė su ukrainiečių bendruomene – red. past.). Pabūti su mumis atvažiavo mano mama. „Muskato“ šeimininkė Viktorija restoranėlyje padengė šventinį stalą, kas mums buvo didžiulė staigmena ir nuostabi vestuvių dovana.“
„Atgal į Rietavą – į savo namus“
N. Šilo pasakojo, kad buvo grįžusi į Ukrainą, į Charkivą: „Pabuvau keletą dienų ir taip užsinorėjau atgal į Rietavą – savo namus, kur saugus ir ramus auga sūnus, kur nereikia drebėti iš baimės prasidėjus priešo atakoms. Lietuvoje jaučiamės kaip namuose, o Timūras jau ir kalba lietuviškai.“
Visi karo pabėgėliai jaučiasi panašiai
Nors iš Kupjansko okupantai išvyti, jis kasdien yra priešų apšaudomas. Virš miesto nuolat kybo tamsūs įtampos debesys. Sugriauti pastatai, susprogdinti tiltai. Namas, kuriame gyveno Natalija su šeima, likęs be stiklų. Kupjanskas – geležinkelininkų miestas. N. Šilo iki karo dirbo traukinio palydove. Dabar, pasak pašnekovės, depe nelikę nieko – rusai išsivežė viską, ką buvo galima išsivežti, net visus čia buvusius traukinius.
Moteris galvoja, kad visi iš savo šalies dėl karo išvykę žmonės jaučiasi panašiai: „Mes toli nuo tėvynės, bet širdyje kiekvieną akimirką esame kartu su artimaisiais – prabudę pirmiausia susisiekiame su jais ir tik sužinoję, kad visi gyvi ir sveiki, nurimstame ir pradedame dieną. Mes žmonės, kuriems teko palikti viską, ką užgyvenome, kad paėmę už rankos kuo toliau nuo visų baisumų išvežtume vaikus. Atsimenu, visada džiaugdavausi, kad gyvenu taikiu laikmečiu. Bet tik dabar iš tiesų žinau, kokia didelė vertybė yra taika.“
Akcijos dalyvius vaišino koše
Šiuo metu Rietave gyvena maždaug 40 ukrainiečių. Kaip sakė Natalija, visi darbingo amžiaus žmonės dirba – kas Rietave, kas Klaipėdoje darbą gavo. Visi kabinasi į naująjį gyvenimą, nes vilčių grįžti – maža. Ypatingos bendros veiklos bendruomenė neorganizuoja, bet Naujuosius metus pasitiko būryje. Pakviesti mielai prisijungia prie Rietave vykstančių renginių. N. Šilo prisimena, kaip švenčiant Šeimos dieną 2022 metais moterys gamino ukrainietiškus virtinukus ir vaišino jais vietos gyventojus. Ir dabar, vasario 24 dieną, kai Rietave vyko solidarumo ir vienybės akcija „Laisvė šviečia: RADAROM“, skirta Ukrainai palaikyti ir karo metinėms paminėti, Natalija su kitomis ukrainietėmis virė košę, kuria vaišino savais tapusius lietuvius.
