Šiemet sukanka 100 metų, kai Lietuvoje buvo surengta pirmoji Dainų šventė. Kad renginio dalyviai ir žiūrovai patirtų pačius nuostabiausius jausmus, sunkų darbą atlieka šventės kūrybinė grupė. Džiugu, kad į renginį savo indėlį įneša ne tik didžiųjų miestų kūrėjai ir kolektyvų vadovai. Pastebimi ir to nusipelnę mažesnių miestų atstovai. Šiemet Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ Dainų dienos kūrybinės grupės vadovas ir vyr. dirigentas – Plungės kultūros centro kamerinio choro vadovas Alfonsas Vildžiūnas.
– Papasakokite, nuo ko prasidėjo Jūsų muzikinis kelias.
– Paprastas tas mano kelias. Gimiau ir augau Vilniuje, mane nuvedė į „Ąžuoliuko“ chorą. Tai buvo mamos svajonė šeimoje turėti muzikantą. Mano brolis sakė: „Kai mamos viltys, kad „Krasnij oktiabr“ pianinas iš manęs padarys žmogų, žlugo, tai jos ryžtas dar labiau sustiprėjo jaunesniojo brolio atžvilgiu.“ Taigi mane nuvedė į „Ąžuoliuką“, ir nebuvo jokių svarstymų, noriu ar nenoriu. Ten dainavau, kol baigiau konservatoriją – nuo 7 iki 25 metų. Mūsų vadovas buvo Hermanas Perelšteinas. Praeitą birželį minėjome jo 100-metį. Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, visi mano amžiaus „diedai“, kurie mokėmės, susirinkome padainuoti. Taip keista, kad kažkada tokie mažiukai dainavome, o dabar visi tokie solidūs stovėjome (juokiasi).
– Tai Jūsų kaip chorvedžio kelio pasirinkimą nulėmė vadovo asmenybė ir choro lankymas?
– Taip. Pradžioje nenori, nes, būdamas vaikas, ką ten gali žinoti. Paskui ateina ta tokia sunki paauglystė, kai išvis nieko nenori. O vėliau persilauži ir supranti: „Dieve, juk man labai patinka.“ Tada 10–11 klasėje eini privačiai mokytis. Tiesa, lankydami chorą turėjome mokytis groti kokiu nors instrumentu. Tais laikais buvo populiarus akordeonas ir smuiku kas nors grodavo, pianinu. Aš skambinau pianinu, tad paskui teko privačiai palankyti filharmoniją, mokytis muzikos istorijos, ruoštis stojamiesiems. 1979 m. baigiau Lietuvos valstybinėje konservatorijoje chorinį dirigavimą pas profesorių P. Gylį. Tada jis buvo pats jauniausias, tik ką pradėjęs dirbti dėstytojas, o dabar jis yra mūsų patriarchas, pats vyriausias ir Dainų šventėje diriguos „Lietuva brangi“, nes tai priklauso patriarchui. Mes daug nuostolių turime per šią Dainų šventę, išėjo mūsų šventės „papuošalai“ Petras Bingelis, Lionginas Abarius.
Pasakysiu, kas dar labai turėjo įtakos mano pasirinkimui. Dešimtoje klasėje patekau pas fortepijono mokytoją Edmundą Baltrimą. Jis mus ne tik mokė groti pianinu, bet ir rengdavo muzikos klausymo vakarus, nes turėjo labai didelę fonoteką, bendraudavo su užsieniu. Sėdėdavome, klausydavome… Tai prie įsitraukimo į muzikos pasaulį prisidėjo Baltrimas, Perelšteinas ir mama.
– Kaip toliau klostėsi Jūsų karjera?
– Kadangi buvau vedęs, turėjome mažą vaikutį, pas tėvus nesinorėjo būti. Atvažiavau į Klaipėdą dėstytojauti tuometiniame Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultete. Pradirbau ten 10 metų. 1990 m. vyko konkursas vadovauti Lietuvos radijo ir televizijos mišriam kameriniam chorui. Laimėjau konkursą ir 5 metus atidirbau ten. Choras buvo panaikintas, ir aš vėl grįžau į Klaipėdą. Su Vladimiru Konstantinovu įkūrėme mišrų chorą „Aukuras“, su kuriuo dirbau 29 metus.
– Tai kokie keliai atvedė į Plungę?
– Bedirbdamas Klaipėdoje sutikau buvusią savo studentę Valentiną Balčiauskienę (Plungės kultūros centro vokalinio ansamblio vadovė). Ji sako: „Turime chorą, kuriam 10 metų vadovavo Gediminas Purlys. Vadovas išėjo, o choristai, likę ant ledo, ieško vadovo.“ Tais laikais ir su automobiliais, ir su keliais nebuvo taip paprasta, bet pagalvojau: „Atlyginimai nedideli, kodėl neturėjus papildomo darbo ir 2–3 metus nepavažinėjus į Plungę?“ Taip nuo 1996 metų ir važinėju (šypsosi).
– Kokį chorą radote tada ir koks jis dabar?
– Buvo labai įvairus. Dainavo ir muzikos mokytojai, ir meno mokyklos pedagogai, ir gydytojai, ir kitų profesijų atstovai. Žinoma, einant metams vyko kaita, bet dar turiu veteranų, atsirado ir naujų. Šiuo metu iš viso yra 21 choristas, bet… Dar turime šešis „legionierius“ iš Klaipėdos. Jie važiuoja repetuoti į Plungę. Kaip jie prisijungė prie Plungės? Senesniais laikais būdavo, kad kai norėdavai važiuoti į kelionę, iš darbo išleisdavo, bet nebūdavo pinigų, o dabar viskas atvirkščiai – pinigų užtenka, bet su galimybėmis išvažiuoti iš darbo gerokai sunkiau. Kai vykstame į kelionę ir ne visi gali, tada trūksta žmonių. Tuomet pažįstamų paklausiau, gal kas nori į Tailandą, ir atsirado. Jiems labai patiko ir pasakė, kad ir toliau lankys.
– Ar pats pradėjęs dainuoti vaikų chore niekada nenorėjote vadovauti vaikų chorui?
– Kartais norėdavau, net ir dabar noriu, bet galvoju, ar aš ne per senas, ar man užteks energijos su jais. Kaip Perelšteinas mums sakė: „Aš vakare guluosi su mintimi apie „Ąžuoliuką“ ir iš ryto atsikeliu su mintimi apie „Ąžuoliuką“.“ Dirbant su vaikais reikia atsiduoti visam. Tu turi būti jiems draugas, tėvas, brolis, klasės draugas, tu turi būti jiems viskas, tada jie su tavimi eis.
– Ši Dainų šventė Jums ne pirma. 2003-iaisiais buvote Dainų dienos kūrybinės grupės vadovas ir vyr. dirigentas. Kas vėl paskatino imtis tokio atsakingo darbo? Ar skiriasi darbas tada ir dabar?
– Žinoma, skiriasi. Ir žmonės, ir chorai pasikeitę, o entuziazmas labai didelis, tik pabandyk pasakyti, kad jūs ten nevažiuosite, akmenimis užmėtys. 2003 m. buvome susiorganizavusi trijų kurso draugų komanda. Rašėme, darėme ir sakėme, kad, kaip Aleksandro Diumos romane, reikia padaryti po 20 metų. Dainų šventė turėjo būti 2022-aisiais. Parašėme scenarijų, laimėjome konkursą, ir viskas tuo pasibaigė. Buvo pasakyta, kad pandemija, kad šventė nusikelia, bet kūrybinių grupių nekeisime, tiesiog padirbėkite, pakeiskite. O 100-mečiui reikia visai kitokios koncepcijos, kitaip galvoti. Gerai, kad turime dramaturgą Mindaugą Nastaravičių ir režisierių Dalių Abarį. Kūrybinėje grupėje turiu dvi partneres – Danguolę Beinorytę iš Kauno ir Reginą Maleckaitę iš Vilniaus. Turėjome galvoti, kaip tą 100-metį galime pažymėti. Juk pirmoji Dainų šventė buvo 1924 m., paskui turėjome sovietmetį, bet Dainų šventės vyko, kaip jį dabar apeiti? Jei darysime pagal istoriją, atsiremsime į okupacijos metus, kažkas kritikuos, kažkas bus piktas. Kadangi šventės koncepcija – „Kad giria žaliuotų“, išrinkome pagrindines kategorijas – žemė, dangus, vanduo, miškas ir namai. Ir kiekvienai temai bandėme sudėti tokias dainas, kad nebūtų per sudėtinga ir ne per lengva. Tai nelengvas darbas įtikti visiems.
– Ar prisimenate pirmą savo dalyvavimą Dainų šventėje?
– Kai pirmą kartą dirigavau, ne kaip Dainų dienos vadovas, buvo baisu ir nedrąsu. Kaip šiandien prisimenu, buvo daina „Buvo dūda Vilniuj“. O paskui, kai jau ne pirmą kartą eini, gauni tokį energijos pliūpsnį, jog, pabaigus kūrinį, nulipęs supranti, kad buvo kažkas „vau“.
– Įspūdingiausias koncertas, kuris paliko didžiausią vidinį pasitenkinimą. Kas tai būtų?
– „Hanza dienos“ Kaune. Tada dar nevisiškai tvirtas choras buvo. Dainavome Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Repeticija buvo baisi, bet kas atsitiko! Choristai suėjo, atsistojo bažnyčioje ir dainavo kaip dievai. Kažkas yra pasakęs, kad chorvedžio profesija yra 99 eurai nemalonumų ir problemų, malonumo – už 1 eurą, bet tas euras – auksinis. Ir tokių auksinių eurų buvo daugiau.
– Minėjote, kad mamos svajonė buvo turėti muzikantą šeimoje. Pasirinkote tą kelią. Ar mama džiaugėsi?
– Dar ir kaip. Tik ji nesulaukė tos Dainų šventės, kuri jau buvo mano kūrybinės veiklos pikas.
– Ar dar kada nors bandysite kurti Dainų šventę?
– Gal jau ne. Pažįstu keletą jaunų chorvedžių, aš juos pabandysiu padrąsinti, paaiškinti, ką ir kaip daryti. Galiu pakonsultuoti, kad jie užsivestų, nes taip reikia. Reikia, kad eitų jauni žmonės, reikia juos pastumti ir padėti.
– Paskutiniai Jūsų žodžiai skaitytojams.
– Minint Vasario 16-ąją, manęs paklausė, kas man yra Lietuva. Prisiminiau vieną citatą iš tokios senos knygelės: „Iš istorijos sužinome apie tautų darbus ir jų likimus, o per dainas pažvelgiame joms į širdį.“
– Ačiū už pokalbį. Su nekantrumu lauksime Dainų šventės ir Jūsų pasirodymo.