Ar dosnus Kalėdų Senelis šiemet buvo, ar visiems paliko dovaną po eglute? Man asmeniškai trūko tik vienos nedidelės detalės – trupučio puraus sniego ir švelniai skruostus žnaibančio šaltuko. Bet, ko gero, reikia susitaikyti, kad vaikystės laikų žiemos ir pusnys iki pažastų liko toli praeityje, kaip ir daugelis kitų mūsų vaikams jau nesuvokiamų dalykų. Tad panašu, kad žaibo greičiu keičiasi ne tik gyvenimas, bet ir pati gamta. Taigi Kalėdos praėjo, apsunkę nuo vaišių grįžtame prie kasdienių reikalų. Davęs sau pažadą nebelaukti paskutinės minutės ir kitoms šventėms viską pasiruošti iš anksto, truputį atsikvėpęs supranti, jog ir vėl žengi tuo pačiu keliu.
Kalėdinis apsipirkimo vajus pasibaigė. Prasideda naujas – pasiruošimas Naujųjų metų sutiktuvėms. Taigi parduotuvėse iš naujo nusidrieks eilės, juk visada būna ir bus pavėlavusiųjų ir laukiančiųjų paskutinės minutės. Keisčiausia, kad kelios dienos iki švenčių gyvenimas eina sava vaga, o priešpaskutinę dieną visi lyg skruzdės darbininkės pradeda judėti: prekybos centrų aikštelės užkimštos mašinomis, eilės parduotuvėse ilgiausios. Jausmas toks, kad visi gavo laisvą dieną masiniam apsipirkimui. Ir dar skundžiamės, kad blogai gyvename (ko gero, už tokias mintis galiu būti sudeginta kaip ragana ant laužo).
Ir visai nesinori bambėti: tas negerai, anas blogai. Artėja Naujieji metai, o skaičiuodami paskutines 2016-ųjų minutes skelbiančius laikrodžio dūžius tikime, jog ateinantieji bus geresni nei praėjusieji. Arba, kaip aš sakau, kad nebūtų blogesni. Esame sveiki, šeimos nariai sveiki… O kiek yra tokių, kurie ir šituo negali pasidžiaugti? Tad ar turime teisę dejuoti?
Puikiai suprantu, kad daugumos pajamos geru gyvenimu nė iš tolo nekvepia, gal greičiau atsiduoda egzistavimu. Bet, matyt, mes esame nuolankieji, prisitaikę išgyventi bet kokiomis sąlygomis, tad ir poreikiai – pagal piniginę. Tiesa, kitais metais didės neapmokestinamasis pajamų dydis, o tai turėtų reikšti truputį daugiau grynųjų į rankas.
Prieš šventes nesinori girdėti blogų naujienų, matyti įvykstančių katastrofų, tačiau tokia jau ta realybė. Ir reikia pripažinti, kad tokiais atvejais dažnai susimąstai, koks laikinas esi šioje žemėje. Nei fizinė jėga, nei sukaupti milijonai negarantuoja ilgo, ramaus ir gero gyvenimo. Ar nesame per daug sumaterialėję, kad naujas automobilis, prabangūs kailiniai ar egzotiška kelionė tampa svarbesni už artimą, esantį šalia, kuriam užtenka gero žodžio, paprasto apkabinimo? O svarbiausia, kad tai nieko nekainuoja.
Tai gal pradėkime šventes ne tarp parduotuvių lentynų, brangiausių dovanų skyriuose, o savo širdyse? Geru žodžiu, nuoširdžia šypsena tiems, kurie šalia.
Tad gerų (ne blogesnių nei šie) ateinančių metų!
