Vos prieš menesi perkirpta simboline juostele atvere duris i moteru kriziu centra. Dauguma susirinkusiuju džiaugesi, kad imones vadovui Gintarui Armaliui kilo mintis isteigti ji. Kartu išsakyta ir viltis, jog butu kuo mažiau moteru, kurioms reiketu pagalbos.
Pasidomejome, kaip sekasi, praejus menesiui nuo atidarymo. Istaigos vadovas papasakojo, kad jau turi dvi gyventojas. Abi jos nepatiria smurto, taciau gyvenime yra ir kitu sunkumu.
Vienai iš ju gyvenimas tik prasideda. Deja, jo pradžia ne paciomis gražiausiomis spalvomis nupiešta. Samanta (vardas pakeistas) gyveno kaime, socialiniame bute, kuris priklause sesei, tik va ten vandeni tenka nešti iš lauko, gamtiniu reikalu taip pat tenka begti i lauka. Daugelis galetu pasvarstyti – kas cia tokio, kaime taip iprasta. Gal ir nieko butu, jei i pasauli nesibelstu nauja gyvybe. Kaip sake pati mergina, jei ne sese, tai taip ir butu likusi ten, avarines bukles bute, su kudikiu ant ranku.
Kaip sake G. Armalis, pirmenybe jie teikia toms moterims, kurios patiria smurta namuose (tai nebutinai turi buti fizinis smurtas), po to našlaitems, vienoms auginancioms vaikus, žmonems po stichiniu nelaimiu (uraganu, gaisru…). Net jei ir butu „netilpusi i reikalavimu remus“, merginai vietos vis tiek butu atsirade. Busimoji mama neslepe džiaugsmo, kad turi stoga virš galvos, šalia – suprantantys ir pagelbejantys darbuotojai. Kaip sake G. Armalis, „jei žmogus savyje turi nora padeti, užjausti kita, tai 70 procentu jis jau yra socialinis darbuotojas“. Pasak Samantos, tokiu namu galetu buti ir daugiau, kadangi norinciuju cia apsigyventi tikrai atsiras. Ji pasigyre, kad mokosi, istaigos darbuotojai padejo susitvarkyti dokumentus socialiniam bustui gauti… Gyvenimas po truputi gereja.
Kitos moters padetis – taip pat nepavydetina. Jai 50 metu, anksciau gyveno socialiniame buste, kuris – avarines bukles. Moteriai nustatytas 80 procentu nedarbingumas. Jai reikalinga slauga. Kuri laika nelaimingoji glaudesi pas kaimyne, tik prieš kelias dienas Plateliu seniunija kreipesi pagalbos. Kaip sake G. Armalis, ji cia isikure laikinai, kol bus išsprestas gyvenamosios vietos klausimas.
Štai tokios pirmuju moteru kriziu centro gyventoju istorijos. Vadovas sake, kad, pradejus darba, išlenda ir problemos, reikalaujancios skubiu sprendimu. Vos atidarius centra, kreipesi moteris iš Rietavo, jai butinai reikejo pagalbos, deja… G. Armalio teigimu, cia jau turetu isikišti Savivaldybes – jos turetu derintis ir nuspresti, ka daryti su Rietavo savivaldybes moterimis, kurios noretu prisiglausti centre.
Kaip jau buvo mineta, kol neprasidejo rimtas darbas, visi tik ir kalbejo, kad G. Armalis viska daro, tik jam reikia padeti. Pats vadovas mano truputi kitaip: „Kai prasideda rimtas darbas, baigiasi vaikšciojimas po institucijas, bandant prašyti pagalbos, ir prasideda oficialiu raštu rašymo metas“.
Dabar, kai visi kalba apie artejanti sunkmeti, paklauseme, kaip jam ruošiasi kriziu centras, iš kokiu lešu gyvena? G. Armalis sake, kad baimes nejaucia. O savo gyventoju taip pat neskriaudžia. Štai pirmasis menuo atejusiesiems ieškoti pagalbos i nakvynes namus ir kriziu centra nieko nekainuoja. Gyvenantieji istaigoje iki šešiu menesiu moka 20 procentu valstybes remiamu pajamu (apie 70 litu). Jei, pasibaigus šešiu menesiu laikotarpiui, pateikiamas motyvuotas prašymas gyventi ilgiau, tai jau traktuojama kaip papildomos paslaugos. Kaina už jas nustatoma tarpusavio susitarimu, bet ne mažiau kaip 30 procentu valstybes remiamu pajamu – tai yra apie 105 Lt.
G. Armalis pridure, kad tikisi žmoniu geranoriškumo ir pilietiškumo, kad neliks abejingu, jei matys skriaudžiama moteri. Taip pat jis tikisi, kad pagalbos kreipsis ne 10 procentu, kaip nurodoma statistikoje, smurta patirianciu moteru, o gerokai daugiau.
