2026-ieji paskelbti Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metais. Tai puiki galimybė iš naujo pažvelgti į jo nepaprastai turtingą asmenybę. Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, blaivybės sąjūdžio organizatorius, istorikas bei žmogus, kuriam rūpėjo kiekvienas sutiktas žmogus.
Pagal senąjį Julijaus kalendorių, M. Valančius gimė 1801 metų vasario 16 dieną. Minint 225-ąsias jo gimimo metines, nukeliavome į tuometinį Žemaičių vyskupijos centrą – Varnius, kur apie M. Valančių mums papasakojo Žemaičių muziejaus „Alka“ parodų ir ekspozicijų kuratorė Monika Sudintaitė ir Varnių parapijos klebonas Andriejus Sabaliauskas.
Laura MOCKUTĖ
Gyva istorija Žemaičių vyskupystės muziejuje
Dalis M. Valančiaus palikimo saugoma Žemaičių vyskupystės muziejuje Varniuose. Čia galima pamatyti vieną reikšmingiausių dvasininko veikalų „Žemaičių vyskupystė“, maldaknygių, dokumentų, blaivybės medalikėlį, M. Valančiaus atminimą įamžinančių skulptūrų, kalendorių, „kantičkų“ ir kitų eksponatų.
Muziejuje itin ypatingo dėmesio sulaukia M. Valančiaus kailiniai. M. Sudintaitė pasidalijo, kad šiais metais LR kultūros ministerija finansuos kailinių konservavimą ir restauravimą, tad į Žemaičių vyskupystės muziejų sugrįš saugiam eksponavimui paruošti kailiniai.
Daiktai, pasakojantys apie M. Valančiaus asmenybę
Pasak kuratorės, muziejuje nėra tokios gausios eksponatų kolekcijos, kuri galėtų plačiai nušviesti vyskupo asmenybės aspektus. Nepaisant to, net iš turimo istorinio palikimo ir tyrimų galima išskirti keletą svarbių M. Valančiaus gyvenimo ypatybių.
„Šiandien yra žinoma, kad Valančius buvo užkietėjęs sodininkas – tą rodo jo knygose rasti sudžiovinti bitkrėslės lapeliai. Be to, savo dienraščiuose jis aprašo sodininkystę kaip didelį džiaugsmą teikiančią veiklą“, – pasakojo parodų ir ekspozicijų kuratorė. Ši aistra sodininkystei atsispindėjo ir Varniuose: čia buvo įkurtas M. Valančiaus sodas, pasodinta tuopų alėja, sutvarkytas tvenkinys.
Dar vienu iškalbingu eksponatu laikomas M. Valančiaus veikalas „Žemaičių vyskupystė“. Tai buvo pirmasis toks didelis dvasininko autorinis darbas ir vienas pirmųjų lietuviškai parašytų istoriografinių veikalų. Muziejuje saugomas knygos egzempliorius yra su dedikacija Darbėnų klebonui. Ši dedikacija nebuvo vienintelė – tyrimai rodo, kad M. Valančius knygose nuolat palikdavo dedikacijas įvairiems žmonėms ir stengėsi jas parašyti taip, kad jos atspindėtų tų žmonių pomėgius, gyvenimo būdą ir vertybes. M. Sudintaitė teigė, kad šitaip M. Valančius kurdavo asmeninį ryšį su žmonėmis.
Šią M. Valančiaus savybę patvirtina ir Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomi varniškių atsiminimai apie vyskupą. Iš 21 užfiksuoto pasakojimo išryškėja bendra atsiminimų linija – pirmasis santykis su vyskupu prasidėjo nuo padovanotos knygelės. Kartais tai būdavo paties M. Valančiaus knyga, o kartais dovanodavo ir kitas, lenkiškas knygas. Tokiu būdu M. Valančius skatino šviečiamąją veiklą ir stengėsi užmegzti ryšį su kitais žmonėmis.
Be to, šiuose atsiminimuose užfiksuotas ir M. Valančiaus nuoširdus dėmesys vaikams: vyskupas juos pavėžindavo ratais, dovanodavo knygų, saldainių ir kapeikų. M. Valančius itin didelį dėmesį skyrė vaikų sveikatai, stengėsi užimti vaikus, rasti jiems įvairių užsiėmimų, tad vaikai vyskupui rinkdavo giles.
Gyvenimo būdas – itin paprastas
- Valančius buvo pirmasis vyskupas, kilęs iš valstiečių šeimos. Nors jį vertino ir patys bajorai, šie neretai pabrėždavo jo „stačiokiškumą“ ir „valstietiškumą“. Tačiau to M. Valančius nesigėdijo, o priešingai – didžiavosi ir rinkosi kitokį gyvenimo modelį negu ankstesni vyskupai, kurie vaikėsi prabangos. „Valančius itin kritikavo tokį senesnių vyskupų gyvenimo būdą. Jam pačiam buvo artimas praktinis veikimas – savęs ir visuomenės, ypač žemiausio ir mažiausiai raštingo visuomenės luomo, švietimas“, – kalbėjo M. Sudintaitė.
- Valančiaus politiškumas
Muziejininkė pasakojo, kad M. Valančius puikiai laviravo tarp bajorų, valstiečių ir carinės Rusijos administracijos. „Sakoma, kad jis buvo rezistencinė figūra, bet iš tikrųjų jis buvo tas žmogus, kuris sugebėjo sutarti su visais. Šiandien yra sakoma, kad į Valančiaus veiklą reikėtų žvelgti ne tik kaip į vyskupo, švietėjo, bet ir kaip į politiko. Šviesdamas valstiečius, mokydamas juos skaityti ir rašyti, Valančius klojo modernios Lietuvos pamatus – valstybės, kurią pradėjo kurti ne elitas, o sąmoninga visuomenė „iš apačios“, – tvirtino kuratorė.
- Valančius kaip blaivybės sąjūdininkas: tikra klišė
- Sudintaitė sakė, kad žmonės neretai M. Valančių apibūdina ir atpažįsta vien tik kaip blaivybės sąjūdžio įkūrėją, kuris draudė gerti alkoholį. „Iš tikrųjų blaivybės sąjūdis buvo tik trumpas epizodas visoje jo veikloje“, – atsisakyti klišės ragino muziejininkė. Pasak jos, apie M. Valančių svarbu kalbėti kaip apie universalią asmenybę, kuri daug dėmesio skyrė skaitančios, rašančios ir sąmoningos tautos kūrimui.
Nepaprasto darbštumo žmogus
- Valančius nebuvo „kabinetinis“ vyskupas. Jis nuolat keliavo po Žemaičių vyskupystę, teikė sakramentus ir kruopščiai fiksavo savo darbus dienoraščiuose. „Kai tenka paskaityti, kokį didelį kiekį darbų Valančius atliko per savaitę ar mėnesį, norisi susigūžti – toks darbų mastas šią dieną atrodo nerealus“, – šypsojosi M. Sudintaitė. Kuratorė pridūrė, kad M. Valančiaus asmenybės pažinimas suteikia tokią perspektyvą, kai norisi ir pačiai dirbti su meile, kruopštumu ir atsidavimu.
Suko cigarus
Ko gero, kiekvienas nustemba sužinojęs, kad M. Valančius savo išpuoselėtame sode augino tabaką. Vėliau iš jo paruošdavo suktines ir cigarus, kuriuos, tikėtina, padovanodavo savo draugams. Net ir apie tokią M. Valančiaus asmenybės dalį šiandien verta padiskutuoti ir pažvelgti į jį kitaip, nei esame įpratę.
Laki fantazija
Iš M. Valančiaus rašytų atsiminimų matyti, kad jis buvo lakios fantazijos žmogus. Viename atsiminime dvasininkas rašo, kad, vienoje rankoje laikydamas skėtį, o kitoje – portfelį, ėjo takeliu, kai netikėtai užklupo audra. Stipraus vėjo jis su skėčiu ir portfeliu buvo iškeltas į dangų ir nuskraidintas per Varduvos upę, o jam beskrendant knygos iš portfelio biro ant žemės. Tokių epizodų Valančiaus rašytiniame palikime – ne vienas.
Apie M. Valančių jaunajai kartai
- Sudintaitė, kalbėdama apie M. Valančiaus pristatymą jaunajai kartai, sakė, kad itin svarbu vyskupo neįsprausti į vieną „teisingą“ pasakojimą. Priešingai – jo asmenybė leidžia kalbėti apie tai, kad galima būti įvairiems, derinti daugybę veiklų ir nebijoti prieštaravimų. „Vyskupas, plušantis sode ir auginantis tabaką, rašantis knygas, reformuojantis švietimą ir vyskupijos administraciją, bendraujantis su visais visuomenės sluoksniais, gali tapti įkvepiančiu pavyzdžiu jauniems žmonėms, kurie dar ieško savo kelio ir jaučia spaudimą pasirinkti tik vieną teisingą variantą“, – pabrėžė muziejininkė.
Varnių bažnyčioje – autentiški pėdsakai
Varniuose stovinti Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia taip pat mena M. Valančių. Parapijos klebonas Andriejus Sabaliauskas kalbėjo, kad čia viskas yra autentiška – sakykla, grindys, sienos, laikrodis ir kiti dalykai, kuriuos matė pats M. Valančius.
Tiesa, bažnyčioje kabantis laikrodis anksčiau neveikė. A. Sabaliauskas sakė, kad gerų žmonių ir meistrų dėka jis buvo sutvarkytas ir šiuo metu puikiai veikia. „Šis Valančiaus laikų laikrodis yra priminimas žmonėms, kad „čėsas“ bėga, „smertis“ veja, o amžinybė laukia“, – kalbėjo klebonas, pristatydamas ir kitą įspūdingą laikrodį – tik šį kartą iš savo asmeninės kolekcijos.
- Sabaliauskas tvirtino, kad jo raštinėje tiksintis laikrodis mena M. Valančių ir jo gyvenimą Varniuose.
Kanauninkas teigė, kad M. Valančius pirmiausia buvo dvasininkas. „Pagrindinis jo uždavinys buvo tapimas žmonių sielovada besirūpinančiu kunigu“, – akcentavo jis.
Slaptas kambarėlis
Mažai kas įtartų, kad bažnyčioje yra slapta, už vargonų ir toli nuo svetimų akių esanti vieta, kurioje M. Valančius mokė vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai. Tuometiniu laikotarpiu reikėjo slėpti tokią veiklą nuo žandarų, o jie, pasak A. Sabaliausko, šv. Mišių metu nelandžiojo. Tai būdavo puiki proga M. Valančiui užsiimti šviečiamąja veikla ir slaptame kambarėlyje mokyti vaikus lietuviško rašto.
Varniai pasakoja M. Valančiaus istoriją
Kalbėdama apie Varnius, M. Sudintaitė pabrėžė, kad didžiausias M. Valančiaus nuopelnas šiam miestui buvo pats jo apsisprendimas čia gyventi ir dirbti. Varniuose vyskupo dėka gerėjo visa miesto infrastruktūra: nuo kelių iki pramonės, bet svarbiausia – Varniai tapo miestu, turinčiu vyskupą, o tai savaime buvo didelė garbė ir privilegija.
Varniuose M. Valančius paliko itin svarbų dalyką – istorinę atmintį ir žinojimą, kad čia buvo centras, kuriame rinkosi garsūs intelektualai: Simonas Daukantas, Juozapas Zavadskis ir kiti. M. Sudintaitė sakė, kad Varnių miestas vėl turi potencialą tapti kultūros ir prasmingo turizmo centru, prisidedančiu prie šiandienos Lietuvos istorijos kūrimo.
Numatomi renginiai
Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė pasakojo, kad šiais metais lankytojai bus kviečiami atrasti universalią M. Valančiaus asmenybę. „Lankytojų muziejuje laukia daug naujų patirčių: audiovizualinė kelionė su „pačiu“ vyskupu Valančiumi, istorinis forumas „Nuo Valančiaus iki Valančiūno“, vyskupo asmeninių daiktų paroda, edukacijos vaikams, „kantičkų“ giedojimai, bendradarbiavimas su Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazija. Iš šio požiūrio gimė ir mūsų iniciatyvos: nuo „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ tekstų apie Valančių ant marškinėlių iki Žemaičių kaimo muziejuje auginamos arbatos, kurios sudėtyje atsidūrė bitkrėslė – augalas, kurį, kaip rodo tyrėjų rasti pėdsakai, vyskupas galėjo auginti pats“, – renginių gausa dalijosi E. Stonkevičienė.
Direktorė teigė, kad šiais metais ypatingas dėmesys bus skiriamas žemaičių kalbai: „Tad būtė Žemaitiu vīskupīstės moziejou ėr neprabėltė žemaitėškā būtom grieks, tad nuoriečiau pagarsintė patėis vīskopa mėslė, katron kvėitu ėšgėrstė ėr nepamėrštė: „Tauta gīva ne ont jieguos, ana gīva ont žmoniū doroma.“
