Kartais mūsų – žurnalistų – gyvenime pasitaiko istorijų, kurios dėl įvairiausių priežasčių taip ir neatgula ant popieriaus. Tai sąlygoja įvairios aplinkybės, bet retsykiais tema tiesiog „nelimpa prie dūšios“. Tačiau viena iš pastarųjų jau kurį laiką neduoda man ramybės, nepasakyti žodžiai it rūdys ėda širdį.
Atrodo, nieko ypatingo: į redakciją paskambino moteris ir verkdama papasakojo, kad štai jos neįgalų tėvuką iš ligoninės meta kone į gatvę. „Siaubas. Kaip šitaip galima?“ – buvo pirma į galvą šovusi mintis. Žodis po žodžio išaiškėjo, kad moteris su vyru gyvena Airijoje, o sunkiai sergantis tėvas buvo gydomas slaugos skyriuje – nei daug, nei mažai, tiek, kiek leidžia įstatymai ir nustatytas valstybės finansavimas – 120 dienų per metus. Emigrantė pasiguodė, kad atsidūrė beviltiškoje padėtyje, mat pati serganti ir vartojanti vaistus, kurių čia, Lietuvoje, negalėtų įpirkti, o užsienyje jie kompensuojami. Todėl grįžti slaugyti tėvuko vienintelė dukra negalinti.
Kadangi esu susidūrusi su žmonėmis, kurie slaugo savo senus tėvus, bandžiau siūlyti išeitį – samdoma slaugė namuose. Užsienyje gaunamas atlyginimas tikrai leistų tai daryti. Tačiau moteris ėmė dejuoti, kad tėvukas gyvena trečiame aukšte, kaip esą jį ten pargabenti. Šią, mano galva, niekinę problemėlę galima išspręsti su keturių vyrų iš gatvės pagalba. Žinoma, ne už ačiū. Kad ir ką besiūliau, pokalbis pasisuko tokia vaga: taip, tačiau… Žodžiu, kaip paaiškėjo, sprendimas jau buvo priimtas – globos namai. Ir čia išlindo toji yla: socialiniai darbuotojai siūlo ne tuos, kurių pageidaujama… Ko gero, visi kažkaip bandytume ieškoti išeities, bet kuris dėl to kreiptųsi į žiniasklaidą? Moteris pyktelėjo, kad kažko klausinėjame, o ne puolame į pagalbą it išdegę akis, ir mestelėjo, kad kreipsis į televiziją.
Žinoma, pasidomėjome, kas, kaip ir kodėl. Pasirodo, tėvukas pats buvo sutikęs su siūlomais globos namais, tik dukra nusprendė kitaip. Kai paskambinome jai dar kartą, išgirdome, kad su televizijos pagalba reikalas jau sutvarkytas. Galima pasakyti, greituoju būdu, reikėjo tik padejuoti, pasiskųsti. Čia našta užkrauta ant svetimų pečių, galima vykti kitur, ten, kur sotesnė duona. Nieko neprikiši – rūpestinga ir protinga dukra.
Tačiau galvoje kirba negera mintis: ir žarijos išžarstytos svetimomis rankomis, ir „sąskaitą“ apmokėjo kiti.
Kažkas bando suspėti slaugyti senus tėvus, besidraskydami tarp darbo ir pareigos. Kartais viskam pritrūksta jėgų, laiko, nervų. Tuomet naktimis graužia sąžinė. Tuos, kurie ją turi.
Yra tokia lietuvių pasaka, kurioje uodegos eketėje netekęs ir prikultas vilkas ant kupros tempia skanauta grietine išsitepliojusią laputaitę, nes ji padejavo, kad tai neva išvarvėjusios praskeltos galvos smegenys. Vilkas ją neša, o ši krizena: „Muštas nemuštą neša…“
Likusieji čia. Emigrantai. Vertybės?
