Gegužės 27-ąją plungiškiai ir miesto svečiai buvo pakviesti į Žemaičių dailės muziejų, kur eksponuoti dviejų žemaičių – audėjos Rozalijos Rimkutės ir šviesaus atminimo drožėjos Aleksandros Domarkienės – kūriniai. Visi parodos eksponatai nuo šiol bus Žemaičių dailės muziejaus turtas. Ta pačia proga paminėtas ir prieš penkerius metus miręs audėjos R. Rimkutės brolis Augustinas Rimkus, kurio asmeninė biblioteka praturtino muziejaus bibliotekos fondus.
Šįkart renginys prasidėjo ne ekspozicijų salėje, o muziejaus bibliotekoje. Čia malda ir geru žodžiu prisimintas A. Rimkus, jo sunkus, bet prasmingas gyvenimas. Prieš dvejus metus A. Rimkaus sesuo Rozalija ir žmona Vitalija nutarė Žemaičių dailės muziejui padovanoti mirusio brolio ir vyro turėtas knygas – religinę, istorinę literatūrą, knygas apie tremtinius, netradicinę mediciną ir t. t. Iš viso –
1 695 spaudinius.
Padovanojusi brolio turėtas knygas, muziejui dosni buvo ir pati R. Rimkutė. Liaudies meistrė, senųjų audimo tradicijų puoselėtoja ir saugotoja įstaigai padovanojo net 80 audeklų: juostų, rankšluosčių, staltiesių, užtiesalų ir kt. Šie kūriniai eksponuojami muziejaus pirmojo aukšto salėse.
75-erių R. Rimkutė kilusi iš Žemaitijos – gimusi ir augusi ant Plungės ir Skuodo rajonų ribos esančiame Paparčių kaime. Būdama 12 metų, ji jau mokėjo austi, o 1951-aisiais, sulaukusi šešiolikos, atvyko į Plungę ir žengė pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius. Išleisdama miestan, mama jai palikėjo: „Pavedu tave Marijos globai“. Ir tie žodžiai, kaip sakė pati audėja, pildėsi. Vėliau, gyvendama Ylakiuose, R. Rimkutė sutiko savo pirmąją audimo mokytoją Juliją Batakienę, nuoširdžiai ruošusią ją gyvenimui.
Lygiai prieš 50 metų, būdama 25-erių, R. Rimkutė davė amžinus įžadus ir tapo vienuole benediktine. Tačiau vienatvei savęs nepasmerkė. Be to, kad pelnėsi duoną iš audimo, moteris dar dirbo vargonininke įvairiose bažnyčiose. Dabar sunku būtų pasakyti, kam daugiausia atiduota širdies, bet muziejui dovanoti audėjos darbai rodo, kad dirbta su meile – kūriniai itin meniški, atspindintys gyvą saitą su liaudies menu, ypatingi savo raštais ir spalvų derme.
Ta pačią proga Žemaičių dailės muziejui perduoti ir šviesaus atminimo drožėjos Aleksandros Domarkienės darbai. Pastaroji – tikra mūsų kraštietė, gimusi (1915 metais) ir augusi Kalniškių kaime, paprastų valstiečių šeimoje.
Kaip savo prisiminimuose rašė A. Domarkienė, jos tėvas buvo visų amatų meistras: statė namus, meistravo ratus, skaptavo klumpes, pynė krepšius, kaustė arklius. Ir dukrai visa tai nuo pat vaikystės buvo prie širdies. Matydamas Aleksandros polinkį, tėvas ją palaikė, drąsino, o štai mamai mergaitės meistrystės nepatiko. Esą geriau jau ji lėles vystytų. Nepaisydama mamos, mergaitė meistravo.
A. Domarkienės sukurti drožiniai puošia įvairias Lietuvos memorialines, lankytinas vietas: Juodkrantėje svečius pasitinka menininkės darbai „Baltija“ ir „Gintaras“, Ablingos memorialui išdrožta skulptūra „Artojas“, Rumšiškių buities muziejui – rodyklės. Žemaičių dailės muziejaus fondai papildyti 23 medžio drožėjos skulptūromis, žavinčiomis realizmu, formų išraiškingumu, paprastumu.
Į audinių bei drožinių parodos atidarymą autorę R. Rimkutę, dabar gyvenančią Tytuvėnuose, atlydėjo vyriausiasis brolis Leonas, kiti artimieji, ją palaikė vienuolės benediktinės iš Kauno, sveikino Žemaičių Kalvarijos dekanato dekanas Andriejus Sabaliauskas, Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Julius Meškauskas. Nuoširdžią padėką išsakė Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas, itin džiaugęsis visomis įstaigai tekusiomis dovanomis – juk dabar taip retai kas ką bedovanoja.
