Galimybę skaitytojams daugiau papasakoti apie tris profesorius – brolius Biržiškas, padiskutuoti apie Biržiškų reikšmę šių dienų viekšniškiams padovanojo Mykolo Biržiškos anūkės apsilankymas Lietuvoje ir jos vizitas į Viekšnius.
Buvusiuose Biržiškų šeimos namuose, po ten įsikūrusios Viekšnių bibliotekos langais, įvyko viekšniškių susitikimas su Danute Barauskaite-Mažeikiene ir jos vyru Antanu.
Abu jie – amerikonai, turintys gilias lietuviškas šaknis, abu buvo prie Amerikos Baltų laisvės lygos ištakų ir visada stengėsi kuo daugiau naudos duoti Lietuvai. Abu kalba lietuviškai, o ypač gerai kalba ponia Danutė.
- ir A. Mažeikų pora bei su jais iš JAV atvykusi bičiulė AnnDahlberg Viekšnius apžiūrėjo kartu su gidu AldoniuEselinu, tarp įvairios tematikos ekskursijų siūlančiu ir pasivaikščiojimą Biržiškų pėdsakais.
„VisadamintimisieškauViekšnių“
Pasakoja Danutė Barauskaitė–Mažeikienė:
– 1949 metais Biržiškos atvyko į Kaliforniją. Mano mama Ona, jauniausia Mykolo dukra, gimė Viekšniuose. Aš gimiau Holivude 1950 metais. Mūsų namuose buvo kalbama lietuviškai. Nors augome tarp amerikiečių, mus supo lietuviška aplinka.
Mudu su vyru dažnai kalbame angliškai. Kad kalbėtume lietuviškai, turime susitarti. Mūsų lietuvių kalba nėra stipri, bet dabar ji vėl pagerėjo. Ypač kalba pagerėja, kai ilgiau pabūname Lietuvoje. O augdami kiekvieną šeštadienį važiuodavom į lietuvišką mokyklą Los Andžele…
Gimiau per Mykolines. Seneliai buvo atvykę traukiniu iš Niujorko, kad pagyventų su vaikais. Ir buvo giminėje tradicija – Mykolinių balius. Atsiradau vos ne per Mykolo balių.
Bronislava ir Mykolas perėjo karo baisumus, nenorėjo išvažiuoti iš Lietuvos, bet jau buvo sąraše ištrėmimui. Sulipo į sunkvežimius paskutiniai – su savo čemodanais. Atsirado Vienoje – pereinamoje stovykloje. Buvo vienas gudrus lietuvis, kuris mėgo lošti kortomis ir lošdavo su vokiečių komendantu. Jis sugebėjo papirkti komendantą, ir mano seneliai dar su keturiasdešimt žmonių buvo išleisti. Tėvai atsirado Freiburge. Buvo toks įvykis. Jie gyveno buvusioje fermoje, miegoti buvo skirta… tik šieno. Kalėdų naktį jie sutiko lietuvių šeimą – pora pasigyrė gavusi geresnį butą ir pasiūlė tėvams savąjį. Tai buvo Kalėdų stebuklas.
Mama – pianistė, mokiusi vaikus, tėvas – švietimo ir kultūros žmogus, o darbą gavo skerdykloje. Joje buvo lietuvis, kuris savus rėmė, – surado darbo, padėjo pinigais… Išsikraustėme į Los Andželą. Daug padėjo kunigas žemaitis Kučingis. Kai tėvai jau tvirtai įsikūrė ir turėjo daug kambarių, atvažiavo seneliai.
Senelis Mykolas man nebuvo signataras ar profesorius, jis buvo Vilkas, o aš – Raudonkepuraitė. Tai buvo mėgstamiausias mudviejų žaidimas.
Labai dažnai senelis buvo kviečiamas kalbėti apie Lietuvą. Klebonas Kučingis visada kvietė įtakingus amerikonus susitikti su profesoriumi Biržiška. Jie kėlė Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės klausimą. Laisvės reikalai buvo labai svarbūs. Senelis su daug kuo susirašinėjo iki išnaktų.
1955 metų rugsėjį nuskendo mano močiutė. Po dviejų mėnesių mirė mano tėvas. Liko mama su trimis vaikais ir seneliu. Ji susirgo. Buvo krizė. Buvo net planas mano senelį įkišti į psichiatrinę ligoninę, o mus, tris vaikus, išdalyti po atskiras šeimas – įvaikinti.
Senelis iškvietė mano tetą. Atvažiavo Marilė Žymantienė (Marija Biržiškaitė – red. past.). Išrūpino našlės pensiją, mama buvo pianistė mokytoja ir gavo darbą. Ji 49 metus grojo šokių grupei „Spindulys“. Užsispyręs žemaitis Kučingis mūsų nepaliko likimo valiai. Marilė tapo lyg mūsų mama…
Susiradau lietuvį vyrą. Kad ir kur gyvenčiau, aš visada mintimis ieškau Viekšnių, nes čia mano mamos gimtinė, tėviškė.
Mūsų vaikai – Konradas, Andris, Alytė. Mes visi jus mylim. Jūs esate mūsų žmonės, o mes esame jūsų.
„Žinotitikraipriderėtų“
Pasakoja AldonisEselinas, viekšniškis, neseniai įgijęs Gidų kursų baigimo pažymėjimą ir įskaitine ekskursija pasirinkęs temą „Biržiškų pėdsakai Viekšniuose“:
– Ruošdamasis įskaitinei ekskursijai apie Biržiškas nustebau: šiandien viekšniškių žinios apie Biržiškas – labai paviršutiniškos. Mes jau praktiškai nieko nežinome. Šį tą neapibrėžto ir migloto: kad labai žymūs, kad daug nusipelnė Lietuvai…
O žinoti tikrai priderėtų. Labiausiai iš brolių žinomas Mykolas. Paskutinis laisvojo Vilniaus universiteto rektorius, Nepriklausomybės Akto signataras, vienas iš brandžiausių politikos ir spaudos darbininkų, vienas iš stambiausių lituanistikos, lietuvių kultūros ir literatūros istorijos mokslininkų.
Pradėkime nuo šeimos, nuo profesorių tėvų, nuo tų laikų, kai trys broliai dar nebuvo iškilūs Lietuvos vyrai. Gal labiau paliesiu ir tuos momentus, apie kuriuos per susitikimą užsiminė ponia Danutė.
APIE BIRŽIŠKŲ PEDAGOGIKĄ
1882 m. rugpjūčio 12 (24) d. Viekšnių gydytojas Antanas Biržiška ir jo žmona Elžbieta susilaukė pirmagimio. Sūnų pavadino Mykolu. Po poros metų ir trijų mėnesių pasaulį išvydo antrasis jų sūnus Vaclovas, o 1886-ųjų vasarį į lopšį pora paguldė savo pagrandėlį Viktorą.
Ir kas tuomet galėjo nuspėti, kad visi trys broliai bus profesoriai, garbūs mokslo ir kultūros darbininkai, Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo aktyvūs dalyviai?
Mykolo ir jo brolių dvasiniam brendimui bei pažiūroms didelę įtaką turėjo šeima. Tėvas A. Biržiška gydytojo diplomą gavo 1880 m. Maskvoje. Atsisakęs pasiūlymo pasilikti Rusijoje jis sugrįžo į gimtinę gydyti ir šviesti žemaičių.
Elžbieta Biržiškienė pedagogės išsilavinimą taip pat įgijo Maskvoje. Turėjo ryškių muzikinių gebėjimų, mėgo skambinti fortepijonu, gražiai dainavo. Savo sūnus mokė ne tik muzikos, bet ir skaityti, rašyti, gramatikos, aritmetikos, fizinės geografijos, istorijos, katekizmo.
Biržiškų šeimą gerai pažinojusi Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (rašytojo, prof. Balio Sruogos žmona, kurios tėvas buvo kilęs iš Viekšnių apylinkių – red. past.) prisimena: „Tai buvo gydytojo idealas. Jis griežtai laikėsi savo profesijos etikos, dirbo viena mintimi – padėti žmonėms. Kartu su žmona Elžbieta Radzevičiūte-Biržiškiene gyveno kukliai, bet jų namai buvo žinomi kaip šviesuomenės susibūrimo centras. Turėjo didelę biblioteką, kuria naudojosi studentai ir apylinkių inteligentija.“
Antanas ir Elžbieta buvo reiklūs ir griežti savo sūnums, ypač reikalavo atsakomybės už pavestą darbą ir poelgius.
Mykolas Biržiška savo atsiminimų knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ pasakojo, kad vaikystėje nemėgo būti mokomas, bet buvo smalsus ir savarankiškas.
„Atsimenu save 5–6 metų vaiką, kai motina man pareiškė: jei nenorįs mokytis, teeinąs iš namų, apvilko mane palteliu ir išleido gatvėn.“ Mažasis Mykolas nė neatsigręždamas nuėjo į bažnyčios šventorių, atsiklaupė prie koplytėlės ir meldė Dievą sveikatos tėvui, auklei Anusei, o mamai – ne. Atsekusi iš paskos motina viską matė ir girdėjo. Jųdviejų pokalbis šventoriuje buvo trumpas, bet vaikas jį įsiminė visam gyvenimui.
Prisiminęs brolio Vaclovo vaikystę, Mykolas tvirtino: šis nuo motinos pamokų bandydavo išsisukti sakydamas, kad svajoja „virsti ubagu, nes ubagui nereikia dirbti ir visi jam duoda pinigų, net valgydina“.
Tėvų pedagoginį toliaregiškumą po kelių dešimtmečių M. Biržiška įvertino taip: „Reikėjo nemažai laiko ir rimtesnės pažiūros, kol man nemalonų tėvo rankos atminimą išdildė mano paties suprastas ir atjaustas gilus tėvo kilnumas, jo pasiaukojimas mums, šimtą ir tūkstantį kartų pasireiškusi jo meilė. Ir vis dėlto, kažin ar be rykščių, bent be griežtos tėvo rankos nebūtų Vytauto Didžiojo universitetas trijų profesorių nustojęs…“
APIE EMIGRACIJĄ
1944-aisiais iš Lietuvos pasitraukę į Vokietiją, o po to – į Jungtines Valstijas, broliai Biržiškos stengėsi savo darbais būti naudingi Lietuvai. Tačiau ne visada gyvenimas svečioje šalyje yra be rūpesčių.
Amerikoje M. Biržiškai buvo labai sunku pritapti, prisitaikyti prie kitos kultūros nemokant anglų kalbos, negalint gauti darbo. 1950 m. atvykęs į Los Andželą jis pamažu įsitraukė į lietuvių visuomeninį gyvenimą. Nuo 1952 m. buvo Lituanistikos instituto Čikagoje, „Lietuvių enciklopedijos“ redakcinės komisijos narys, vadovavo Lietuvos Rezistencinės Santarvės (LRS) Los Andželo skyriui, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, skaitė paskaitas.
1955–1956 m. M. Biržiškos gyvenime buvo kupini netekčių: tragiškai žuvo žmona, mirė brolis Vaclovas, sunkiai susirgo dukra Ona.
Paskutinius savo gyvenimo metus M. Biržiška paskyrė brolio Vaclovo iškiliausiam lituanistiniam veikalui „Aleksandrynas“. Jis mirė savo 80-ojo gimtadienio išvakarėse – sukniubo skaitydamas „Aleksandryno“ 2-ojo tomo korektūrą.
- Biržiška buvo palaidotas Los Andželo Kalvarijų kapinėse. Vykdant paskutinę profesoriaus valią, išreikštą testamente, 2018 m. liepos 11 d. jis kartu su žmona ir broliais perlaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
Apie kiekvieną iš brolių, jų nuopelnus Lietuvai galima pasakoti daug ir detaliai. Visa tai norėčiau palikti kitiems mūsų susitikimams „Santarvėje“.
Nuotr. iš Mažeikių muziejaus archyvo
