Turbūt Rietave nėra medžiotojo, kuris nepažinotų dviejų Petrų – tėvo ir sūnaus Lengvenių. Šiuos dvivamzdžius jau daugybę metų nešiojančius vyrus, ko gero, žino ne tik medžiotojai. Žino rietaviškiai ir dėl nepagydomos ligos iš gyvenimo išėjusią rašytojų sąjungos narę, poetę, buvusią Rietavo savivaldybės tarybos narę Birutę Lengvenienę. Ji artimai bendravo su medžiotojais – jiems net parašė himnu tapusį eilėraštį ir ne vieną humoristinę novelę.
Petras Lengvenis (vyresnysis) nė neplanavo būti medžiotoju. Prikalbino kaimynas medžiotojas Česlovas Makauskas. Įdavė į rankas „Medžiotojo vadovą“, liepė pasiskaityti. Tas paskaitė, išlaikė egzaminus ir 1968 m. gegužės 28 d. gavo medžiotojo bilietą.
Tam labai prieštaravo Birutė. Ji Petrą vis perspėdavo: jei taps medžiotoju – skyrybos garantuotos. Anot jos, vyras pamėgs taurelę, nes po medžioklių būna aptarimai, kokius nuotykius gamtoje patyrė, o į namus pareina girtutėliai…
Neišsiskyrė. O Petras kaip reikiant susirgo medžiotojo liga. Kai statė namą, iš anksto numatė, kur bus aptariamos medžioklės. Pusrūsyje įsirengė medžioklės kambarį, kuris dabar pilnas trofėjų. Net yra speciali vieta sumedžiotam žvėriui išdarinėti. Susižavėjo gamtos fotografija ir ėmė fiksuoti daugelį medžioklių.
Jau 43 metai yra medžiotojas ir turi neįkainojamą archyvą. Apžiūrėdamas senąsias nuotraukas, Petras vis rodo pirštu – tas medžiotojas jau išėjęs iš gyvenimo. Taip, gamtos žmonių metai bėga greitai!
Medžiotojo liga susirgo ir sūnus. Nuo penktosios klasės tėvas vis vesdavosi varovu. Dabar jaunesnysis Lengvenis jau dvylika metų vadovauja „Rietavo“ būreliui. Rietaviškiai po nelaimingo atsitikimo, kai mirtinai buvo peršautas medžiotojas, skilo į du būrelius. Vyresnysis Lengvenis tapo „Miškininkų“ būrelio nariu, o jaunesnysis – „Rietavo“. Nelaimingas atsitikimas vyrams vis primena, kad medžioklėje būtinas saugumas.
Nors Lengveniai yra skirtinguose medžiotojų kolektyvuose, tačiau tradicijos vienodos. Ir viename, ir kitame po medžioklės išrenkamas karalius. Na, o jei pylei pro šalį, tai gausi „mazilos“ prizą. Išrenkamas ir sezono karalius. Juo tampa daugiausiai sumedžiojęs. Prizus padaro pats Petras, o karaliui įteikiamas elnio ragas.
Beveik visi sezono uždarymai kartu su antrosiomis medžiotojų pusėmis vyksta miške. „O kaip kitaip! Tegu moterys pabūna gamtoje, pamato mūsų gyvenimą, – pasakoja Petras vyresnysis. – Nors man jau 72 metai ir sveikatėlė nebe ta, žvėrių takais eisiu iki gyvenimo pabaigos. Tačiau medžiotojai pasikeitė – nebe tokie artimi… Kai kurie tik ir dega sumedžiojimo azartu, įsigijo galingų šautuvų. O man dabar daugiau norisi pasidžiaugti gamta ir žvėrimis. Ne visada būtina kelti šautuvą“.
Ko gero, netrukus ateis diena, kai jaunesnysis Lengvenis sveikins tėvą, surengusį fotografijos parodą. Jis susižavėjo saulėlydžiais ir jau turi visą kolekciją puikių fotografijų. Anot Petro, saulėlydis kur kas įdomesnis nei saulėtekis.
