Sunku patikėti, kad šiais sunkiais laikais žmonės vis dar ištiesia pagalbos ranką nelaimės ištiktam, visai nepažįstamam žmogui, ir daro tai nesitikėdami jokio atlygio. Galima sakyti, tai – stebuklas, ir nereikia ieškoti toli, jis čia pat.
Rugpjūčio viduryje rašėme apie nuo ugnies nukentėjusį Kaušėnų k. (Nausodžio sen.) ūkininką Stasį Staigvilą. Kai kilo gaisras, ūkiniame pastate buvo apie dvidešimt tonų šieno, visą jį ugnis ir sunaikino. Iš ugnies spąstų išgelbėti pavyko tik du paršelius ir savadarbę traktoriaus priekabą. Kilęs gaisras suniokojo beveik visą ūkinio pastato stogą, nudegė apie penkiasdešimt kvadratinių metrų medinės perdangos, sudegė apie 60 kv. m medinės sienos, aprūko mūrinės ūkinio pastato sienos.
Kitą dieną po gaisro kalbintas ūkio šeimininkas S. Staigvilas spėliojo, kad ugnis galėjo įsiplieksti nuo anksčiau suvežto šieno, mat jis buvo drėgnokas ir kaito. Po gaisro didžiausią rūpestį ūkininkui kėlė gyvuliai. Mat ugnis prarijo didelę dalį šieno, likusio būtų užtekę tik šešiolikai avių, kurias jis augina. O karvėms, buliams, veršiams, telyčioms pašarų vyras nebeturėjo. Ūkinį pastatą S. Staigvilas žadėjo atstatyti savo jėgomis.
„Vienos nelaimės man… Nė metai nepraėjo, kai palaidojau žmoną, o dabar dar ir tai“, – po gaisro kalbėjo susijaudinęs ūkininkas. Paklaustas, ar nėra žmonių, į kuriuos galėtų kreiptis pagalbos, vyras tada tik numojo ranka.
Šia informacija dalijomės ne tik su „Plungės“ skaitytojais, o ir su kolegomis iš „Telšių ŽINIŲ“. Redakcijų bendradarbiavimas davė rezultatų. Perskaitęs straipsnį, į kolegas iš Telšių kreipėsi Degaičių k. (Telšių r.) ūkininkas Danielius Serva, ieškodamas, kaip galėtų susisiekti su S. Staigvilu. Mat norėjo pagelbėti nelaimėliui ir padovanoti jam šieno! Taigi, žurnalistų dėka, nelaimės ištiktajam pagalbos ranka buvo ištiesta. Kai S. Staigvilui paskambinome norėdami pranešti džiugią žinią, vyras negalėjo patikėti. „Ar dar taip būna?“ – stebėjosi ūkininkas.
Praėjo kelios savaitės, pasidomėjome, kaip sekasi S. Staigvilui. Telefonu kalbintas vyras sakė, kad po truputį atstatinėja ūkinį pastatą, pamažu rūpinasi trūkstamais pašarais, dirba ir kitus ūkio darbus. Paklaustas apie dovaną, vyras vis dar stebėjosi, kad šiais laikais būna tokių žmonių, kurie, nesitikėdami nieko gauti mainais, dovanoja visai nepažįstamam. S. Staigvilas neslėpė, kad su didžiausiu malonumu priėmė ūkininko iš Telšių r. dovaną. Tad nerimas dėl pašaro gyvuliams mažėja.
Deja, vyras pasiguodė, kad nelaimė po vieną nevaikšto, štai praėjusią savaitę ūkininkui iš ganyklos kažkas pavogė telyčaitę.
Susisiekėme ir su degaitiškiu geradariu Danieliumi. Norėjome sužinoti, kas paskatino pagelbėti. Vyras net nustebo, kad to klausiame. „Kažkada esu pats nukentėjęs, man padėjo žmonės, tad ir aš noriu padėti“. D. Serva, nepraleisdamas progos pašmaikštauti, sakė, kad jo gerumas dėl to, kad… gimė naktį rūsyje. Ir čia pat rimtai pridūrė, kad toks geraširdis buvo tėvukas. Vyras sakė, kad pats ūkininkauja, turi apie dešimt hektarų žemės, gyvulių, todėl supranta ūkininką. „Taip turi būti. Gal kada nors, jei man bus blogai, taip pat atsiras geras žmogus ir padės“, – kalbėjo D. Serva. Neretai būna, kad gavęs dovaną, žmogus tiesiog pamiršta padėkoti. Ar šįkart taip neatsitiko? Ūkininkas juokėsi, kad Stasys ir padėkojo, ir vyriškai atsidėkojo.
Kad darytum gera, nebūtina sulaukti šv. Kalėdų. Ko gero, teisus ponas Danielius: „Taip turi būti“.
