Žiema šiemet lengva, nes vis dar nėra sniego ir žvėrys tikrai nekris iš bado. Tačiau medžiotojų gyvenimas – dėl nuolatinių įstatymų pasikeitimų, dėl įvairių reikalavimų – tapo visai neramus.
Kaip patikino Plungės medžiotojų bei žvejų draugijos vadovas Zenonas Vaištaras, draugijos nariai nors ir medžioja, tačiau organizacija nėra ta, kuri tik ir stengiasi sumedžioti. Žvėrių, išskyrus stirnas, nemažėja. Tiesa, tai priklauso nuo to, ar klubų nariai sugeba išsaugoti motininę bandą. Ar nepakelia šautuvo, kai žvėris akivaizdžiai yra per toli, ir tada jis tik sužeidžiamas, ar žvėrys papildomai maitinami ir mažiau eina į ūkininkų pasėlius.
Tvarka medžiotojų kolektyvuose vis gerėja. Tačiau nuolatos keičiasi įstatymai. Atsirado galimybės mažoms grupelėms įkurti klubus. Jie jau yra, ir, anot draugijos vadovo, tai daro kitų kolektyvų medžioklės plotų sąskaita. Antai jau aukcionuose didžiulėmis kainomis pardavinėjami urėdijų komerciniai plotai, net individualūs medžioklės plotai.
Tai sukelia daugybę prieštaringų minčių. Ne vienam kyla abejonių, kokia medžioklė bus ateityje.
Tačiau, anot Z. Vaištaro, yra ir teigiamų dalykų. Praėjusiais metais pagaliau priimtas nutarimas atlyginti kaimo gyventojams žalą už vilkų sudraskytus gyvulius. Atsirado galimybė sudaryti sutartis su draudikais dėl nuostolių už žvėrių padarytą žalą pasėliams, apdrausti medžiotojus nuo nelaimių.
Tačiau draugijos vadovą neramina tai, jog medžioklės plotuose vis daugėja veisiamų ir į laisvę išleidžiamų lūšių. Stirnos – pagrindinis lūšių maistas ir jų populiacija jau mažėja. O kur dar vilkai, kurių akivaizdžiai per mažai leidžiama sumedžioti.
Kalbėdamas apie nuveiktus darbus, draugijos vadovas ne itin giriasi. Tačiau bene visi medžiotojai patvirtins, jog šaudymo varžybos yra kuo tikriausia kasmetinė šventė. Draugijos valdyba nusprendė ateityje rengti Huberto (medžiotojų globėjo) dienos šventę.
