Nevarėnuose yra žmonių, be kurių sunku įsivaizduoti bendruomenės gyvenimą. Viena jų – Danutė Ramančauskytė, aktyviai prisidedanti prie vietos kultūros ir tradicijų puoselėjimo. Ji tvirtai įsitikinusi, kad kol miestelyje veikia mokykla, tol gyvuos kultūra, o gyvenimas čia niekada nebus liūdnas.
Danutės kasdienybė Nevarėnuose – kupina veiklos. Ji Nevarėnų mokykloje dirba bibliotekininke, administratore, auklėtoja, taip pat yra bažnyčios vargonininkė ir giedotoja bei pagrindinė atlikėja Nevarėnų kultūros centro kapeloje „Šmukšt“.
Pakvietėme Danutę šilto pašnekesio.
– Pasakokite apie save, savo darbą, kada ir kaip prasidėjo Jūsų muzikinis kelias.
– Gimiau ir užaugau Nevarėnuose, čia baigiau vidurinę mokyklą. Kadangi nuo penktos klasės lankiau Telšių muzikos mokyklą, kurioje 7 metus mokiausi chorinio dainavimo, po vidurinės mokyklos išvykau studijuoti į Klaipėdą, tuometinį Klaipėdos universiteto Menų fakultetą.
Baigusi vidurinę sulaukiau siūlymų studijuoti matematiką, bet kaipgi aš, septynerius metus „krimtusi muziką“, nestudijuosiu muzikos? Baigiau muzikos pedagogiką. Kad ir kaip patiko Klaipėda, bet teko grįžti į Nevarėnus. Uostamiestyje nebuvo darbo.
Nebuvo darbo ir Nevarėnuose, bet po metų pertraukos pasitaikė proga padirbėti Nevarėnų pagrindinėje mokykloje bibliotekininke, kur dirbu iki šiol. Teko baigti ir bibliotekininkystės studijas – įgijau informacijos ir komunikacijos bakalauro laipsnį. Kad ir kokia graži ir šauni mūsų mokykla, bet ištiko gyvenimas: buvo mažinami etatai, pradėjau dirbti ir raštinės administratore bei pailgintos grupės auklėtoja.
Baigiau pedagogiką, bet kažkaip dirbti mokytoja nesinorėjo…
– Esate Nevarėnų bažnyčios vargonininkė, giedotoja. Ar tai labiau pareiga, ar pašaukimas?
– 2012 metų gruodžio mėnesį klebonas A. Žygaitis pakvietė vargonininkauti Nevarėnų bažnyčioje, tad vargonininkauju, giedu iki šiol. Nesu profesionalė, bet džiaugiuosi, kad galiu giedoti. Choras nedidelis, tačiau turiu nuostabias pagalbininkes, kartais ir pagalbininkus.
Savaitgaliais ar per didžiąsias metų šventes tenka giedoti ne tik Nevarėnuose, bet ir Mitkaičių, Nerimdaičių bažnyčiose. Nors kartais pagalvoju, kad geriau būtų likti namie ar kur išvykti, tačiau tokį pasirinkau kelią, turiu ir noriu juo eiti.
– Dainuojate kapeloje „Šmukšt“.
– Prieš aštuonerius metus dainuoti šioje kapeloje mane pakvietė Nevarėnų mokykloje ir kultūros centre dirbantis Ignas Lukošius. Taip ir traukiu dainuškas iki šiol…
Dainuojame įvairias dainas, visos patinka, nėra kažkurios išskirtinės. Būna, kad kai pradedame mokytis, lyg ir „netinka“, bet kai jau suskamba – džiaugiamės.
Džiaugiuosi, kad esu šio kolektyvo dalis. Mes mėgstame pajuokauti, kad esame „Šmukšt“ šeima. Nors yra sakoma, kad šeimose visko būna, bet mūsų kolektyvas šaunus. Esu pagarbinta tarp vyrų (juokiasi).
Su kapela dažnai koncertuojame, tenka aplankyti nemažai Lietuvos kampelių, taip pat Latviją, buvome ir Estijoje. Smagios mūsų kelionės, nereikia nė ekskursijų.
– Kaip visur suspėjate? Kokiai veiklai teikiate pirmenybę?
– Jei galėčiau, tikriausiai dalyvaučiau visuose Nevarėnų saviveiklos kolektyvuose. Teko ir mėgėjų teatre „Žibintas“ vaidinti. Labai patiko ten. Kvietė dainuoti ir moterų ansamblyje „Svaja“, bet tiesiog negali žmogus visur suspėti. Repeticijose gal ir dalyvautum, betgi išvykos gali „dubliuotis“, negalima nuvilti nė vieno kolektyvo.
Būna, kad tenka tiesiai nuo vargonų bėgti į autobusiuką ir leistis į kelionę, bet šias dvi veiklas kažkaip bandau suderinti.
– Esate scenos žmogus. Ar jaudinatės per pasirodymus?
– Man gera scenoje, nors būna, kad ir kojos dreba, bet, kaip sakoma, „dūšia“ džiaugiasi. Aš tada „pasikraunu“ po darbų.
– Apibūdinkite Nevarėnus trimis žodžiais.
– Nevarėnai – gražūs, saugūs, gyvi.
– Be kokios šventės ar renginio neįsivaizduojate Nevarėnų?
– Nevarėnų neįsivaizduoju be Atsimainymo atlaidų ir jau tradiciniu tapusio renginio „Vo aš čė gėmiau“.
Galiu drąsiai sakyti: kultūra Nevarėnuose gyva ir man dėl to gera čia gyventi.
– Ar manote, kad tradicijų saugojimas ir puoselėjimas yra svarbus, ir kokios tradicijos puoselėjamos Jūsų šeimoje ar kapeloje?
– Tradicijas būtina saugoti ir puoselėti. Kas gi žmogus be jų? O ar žmogus saugos ir išsaugos jas, priklauso tik nuo jo paties.
Kiek pamenu, pas mus, kol buvo gyvi tėvai, per Atsimainymo atlaidus suvažiuodavo giminaičiai. Dabar, kai nebėra jų gyvų, man svarbu, kad ši tradicija nenutrūktų. Kad ir nedidelis būrelis, po šv. Mišių susėdame prie stalo. Kaip tik pernai dar pusseserei pasakiau, kad man tai svarbu ir, kol bendrausim, tol ši tradicija gyvuos.
Taip pat man labai svarbus artimųjų susėdimas prie Kūčių stalo.
Kapeloje turime tradiciją – minėti narių gimtadienius.
– Yra manančių, kad gyventi mažame miestelyje liūdna… Bet tai turbūt ne Jums?
– Jei kas galvoja, kad gyvenant Nevarėnuose nėra ką veikti… Priešingai!
Džiaugiuosi, kad gyvenu Nevarėnuose. Miestelis gražiai tvarkomas, saugus. Puikiai bendradarbiauja mokykla, kultūros centras, Bažnyčia, seniūnija – bendros veiklos, renginiai.
Manau, kad kol yra mokykla, gyvuos kultūra ir miestelyje nebus liūdna.
