Praėjusio ketvirtadienio popietę redakciją pasiekė žinia, kad Babrungo seniūnijoje, Pakerų kaime, rekultivuotame karjere, kasamas žvyras. Visai netoli šios vietos yra senosios Pakerų kapinaitės. Skaitytojai teiravosi, ar galima kasinėti gamtos išteklius nesuderinus su seniūnija, Savivaldybe, nes žvyrduobės eksploatavimo laikas baigėsi. Ar kasinėjimas nepakenks alkakalniui, šalia esančioms senosioms kapinaitėms?
Drauge su Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Plungės rajono agentūros vedėja Irena Latakaite nuvykę į vietą įsitikinome: telefonu suteikta gyventojų informacija teisinga. Vairuotojas sunkiasvore mašina kasė žvyrą rekultivuotame karjere. Jis teigė esąs šeimininkų paprašytas atlikti darbus, nieko neorganizavęs.
Su mumis sutiko pabendrauti pats žemės savininkas R. D., kuris ir užsakė žvyro kasimo darbus.
Ūkininkas pasakojo žemę atgavęs, kai atsirado galimybė atkurti senelių nuosavybę. Tikino, kad ketvirtadienis esanti pirmoji diena, kai nusprendė savo valdose palyginti gruntą. Prikastos dvi mašinos po šešis kubinius metrus žvyro.
„Nemanėme, kad tai didelis nusižengimas. Juk ne parduoti, o sau. Į kapinių teritoriją neįėjome, jos kiek tolėliau, už beržyno“, – teisinosi R. D.
Pasak paveldosaugininkų, pakeriškiai kalną, esantį netoli senųjų kapinaičių, vadina Žaltakalniu, o Alkšės vardu vadinamas 50 hektarų ploto miškas, esantis už 600 metrų į pietryčius, ir Pakerų kaimo dalis. Kalno papėdėje kadaise buvusi Alkšės karčema. Šios kapinaitės ir Žaltakalnis esantys kultūros paveldo objektai, tačiau jų teritorija neapibrėžta, kiek labiau nutolusi nuo užfiksuotos žvyro kasimo vietos.
Sklypo savininkai mums rodė, kad aplinką prižiūri, ją tvarko, o kad negalima čia žvyro kasti savoms reikmėms, tvirtino nežinoję. Šeimininkė mus nuvedė į senąsias kapinaites, kuriose jų šeima pastatė kryžių.
Kaip nurodė specialistai, šis žvyro karjeras buvęs rekultivuotas būtent tam, kad nebūtų ardomas. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Telšių teritorinio padalinio vedėjas Antanas Eičas kalbėjo, kad kasimo darbai kultūros paveldo teritorijos, čia esančio alkakalnio, kapinių nepažeidė, didžiausia žala padaryta gamtai ir kraštovaizdžiui. A. Eičo manymu, nederėtų šitaip su aplinka elgtis: „Iš vienos pusės kryžių stato, o kita ranka šlaitą drasko…“
Anot I. Latakaitės, be leidimo žemės išteklių kasti negalima. Jei žemės savininkai būtų susitvarkę dokumentus, gavę mažojo karjero pasą, žvyrą būtų galėję naudoti savo reikmėms. Dabar bus skaičiuojama administracinė bauda ir gamtai padaryta žala.
