Baigiantis spaliui Plungės rajono ūkininkai, kaimo žmonės rinkosi į tradicinę savo šventę, kur ne tik aptarė nuveiktus darbus, pasidalijo džiaugsmais ir vargais, bet ir buvo apdovanoti – kas už gražiai tvarkomas sodybas, kas už puikius ūkius. Pagrindinė renginio dalis – Lietuvos ūkininkų sąjungos organizuojamo konkurso „Metų ūkis“ laimėtojų paskelbimas. Šiemet Plungės rajone šio titulo nusipelnė Nausodžio seniūnijos Kaušėnų kaime ūkininkaujantys Laima ir Mindaugas Grikštai.
Pradžia – nuo 24 ha
Mindaugas ūkininkavimo keliu pasuko dar besimokydamas Plungės technologijų ir verslo mokykloje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę kartu su tėčiu ėmėsi dirbti žemę. „Kai jau uždeda kilpą, tai jau viskas, niekur kitur“, – juokavo vyras.
Laima gimusi Kaune. Į Plungės kraštą su tėvais, atsiėmusiais senelių žemę, atvažiavo būdama 15 metų. „Gyvulių net mačiusi nebuvau. Kai parsikraustėme, tėvai nusipirko karvę ir liepė man eiti melžti. Ta karvė žiūri į mane, o aš parbėgau tekina ir sakau: „Jums reikia, jūs ir melžkit.“ Buvo tikras iššūkis, bet po truputį pripratau, viskas išmokstama. O dabar į miestą negrįžčiau. Čia savas kiemas, o vaikams nėra nieko geriau, kaip savame name. Man gėlės yra viskas“, – kalbėjo ūkininkė.
Kai jiedu susipažino, ūkininkavimas buvo tęstinumas. „Tada nebuvo jokių jaunųjų ūkininkų programų, kaip dabar. Perrašė tėvai ūkį, ir važiuoji toliau“, – prisiminė M. Grikštas.
Laima ir Mindaugas Grikštai su keturiais sūnumis ir juos auginti padedančia Laimos mama valdo apie 500 ha dirbamos žemės, iš jų – apie 160 ha nuosavos, laiko 106 melžiamas holšteinintas karves, su prieaugliu – apie 200 galvijų. O pradžia buvo 24 ha dirbamos žemės, 20–30 karvių.
Išgirdęs tokius skaičius bandai įsivaizduoti, kokie tai plotai, ir nejučia imi stebėtis. „Tai paprasta rinka, kitaip neišsilaikysi. Geram startui, jei turi technikos, tai yra nedaug. Aišku, jei užsiimi augalininkyste, ir tie 100 ha – šis tas. Tačiau jei ūkis toks kaip mūsų – mišrus, 100 melžiamų karvių yra ant ribos. Kad galėtum gyventi, reikia turėti 250 karvių. Anksčiau turėdamas 100 karvių išsilaikydavai, o dabar mokesčiai auga, elektros kainos kyla. Kad išgyventum, turi su tiek pat žmonių, su tomis pačiomis technologijomis nudirbti dvigubai daugiau“, – pasakojo ūkininkai.
Nors dirbamos žemės plotai ir auginamų galvijų skaičiai paprastam mirtingajam – įspūdingi, Grikštai yra vidutiniai ūkininkai, pasirinkę mišrų ūkininkavimo būdą. Pačių žodžiais tariant, tai geriausias, bet ir sunkiausias būdas ūkininkauti. „Jei su pienu nepavyksta, skyles galime užkamšyti iš grūdų“, – teigė sutuoktiniai.
Užaugintus grūdus Grikštai parduoda iš karto, nes laikyti saugyklų neturi. Kad jos atsiras ateityje, Mindaugas nepaneigė. O gal kokią gamyklą statys? „Tikrai ne. Aišku, yra nišų, kur galėtum, reikia tik noro, užsispyrimo ir kruvino darbo, bet… gyvenimas duotas vienas“, – buvo kategoriškas ūkininkas.
Pieno ūkiai nyksta
Vyras ir žmona pasiskirstę darbais: Laimos rankose – gyvulių ūkis, Mindaugo – augalininkystė ir ūkio vadyba. Nors Grikštai samdo šešis darbuotojus ir džiaugiasi, jog jų kaitos praktiškai nėra, tačiau, kaip patys sakė, šeimininkui reikia visas virvutes tampyti. „Turi žinoti, kur patempti. Jei pajus, kad nesuvoki, koks tas darbas yra, pradėsi eiti ne ta kryptimi“, – samprotavo M. Grikštas.
Pasiteiravome, ar šeima pieno ūkio darbams palengvinti neįsigijo robotų. „Niekas geriau nepadaro darbo, kaip žmogus“, – sulaukėme trumpo ir aiškaus Laimos atsakymo.
Kaip ir minėta, Grikštų ūkyje – holšteinintos karvės. Kaip sakė ponia Laima, turi tokių karvių, kurios vienu melžimu 35 litrus pieno duoda. Kad pasiektų šitokių rezultatų, dirba su genetika, parenka gerus bulius, žiūri pašarus. Anot Mindaugo, šios veislės pasirinkimas – rimtas apsisprendimas. „Čia kaip važiavimas su moskvičiumi ir „Ferrari“. Su moskvičiumi jei kur ir įpulsi, paremontuosi, ir nieko, bet jei atsitrenksi su ferariu, iš jo nieko neliks. Taip ir su holšteinais – jei darai, tai darai labai gerai, o jei padarei klaidą, viskas sugriuvo. Tai buvo pasirinkimas: arba darai gerai, arba nedarai“, – kalbėjo vyras.
Laima dar pridūrė, kad senosios genetikos karvės – lietuvių juodmargės – likus trims mėnesiams iki veršiavimosi pradeda mažinti pieną. „O holšteinai nereaguoja – veršį augina, o pieną kaip davė, taip ir duoda. Ir duoda iki pat galo. Du mėnesiai iki veršiavimosi reikia užtrūkinti, reikia išvaryti ant šiaudų, „ant dietos“, kad sumažintų pieną. Kad pailsėtų, nes poilsis reikalingas“, – pasakojo moteris. Pasak jos, per parą iš ūkio į pieninę išvažiuoja 3 100 kg pieno. Dalis dar lieka veršiukams girdyti.
Šeimoje auga keturi sūnūs, tačiau ar kuris iš jų norės perimti ūkį, Laima ir Mindaugas abejojo. „Daug yra ūkių, kurie neturi kam perleisti. Matyt, pamato, kiek reikia dirbti, ir išsigąsta. Bandome perimti vieną ūkį – vaikų yra nemažai ir niekas neina. Turi savo gyvenimus, savo verslus. Lietuvoje pieno ūkiai nyksta. Kas iš seno turi, dar laiko, o perimti praktiškai nebėra kam. Tokia realybė“, – gan niūrią pienininkystės ateitį piešė Mindaugas.
Jei nori, laisvo laiko rasi
Tad ar lieka laiko sau? Pasak M. Grikšto, nors ūkininkų vasaros – parduotos, tačiau jei nori, laisvo laiko tikrai rasi. „Kaip ir sakiau, darai taip, kad ūkis būtų toks, jog galėtum kur nors išvažiuoti, kad neišprotėtum, neapkerpėtum, mokėtum su žmonėmis kalbėtis“, – svarstė vyras. Mindaugas važiuoja žvejoti į Alandų salyną, žiemą su draugais susirenka pažaisti ledo ritulio. „Per mokslo metus nelabai yra laisvo laiko. Auginame keturis vaikus, trys moksleiviai, vienas darželinukas, tai spėk lėkti. Yra veiklos. Ūkyje – keturkojai maži vaikai, namuose – dvikojai vaikai, ir visi nori dėmesio“, – juokavo Laima. O širdį jai džiugina darbas gėlynuose. „Jei negaliu priskambinti, einu į gėlynus, ten ir randu saviškę“, – nusišypsojo sutuoktinis.
Panašu, kad meilė savo darbui, noras gražinti aplinką ir lėmė „Metų ūkio“ titulą. Tad pasiteiravome, kaip patys Grikštai vertina apdovanojimą. „Aišku, smagu, kai atkreipia dėmesį, bet mūsų šeima niekada nereikalavo papildomo dėmesio. Geriau tyliai ramiai dirbi savo darbą. Jei eitum į politiką, gal to ir reikėtų, kad būtum žinomas. Arba jei ūkis gamintų kokį specifinį produktą, tada sutinku – dėl reklamos reikia šaukti visa gerkle. Kartais tas dėmesys nieko gero neduoda: pradeda nesisekti, karvės apserga. Yra gerų žmonių, nuoširdžiai besidžiaugiančių, bet yra ir piktų, kurie pavydi“, – vienas kitą papildydami kalbėjo Laima ir Mindaugas Grikštai.
