Kartais skundžiamės, kad niekur nespėjame, neužtenka laiko, ir su nuostaba žvelgiame į žmones, kurių, rodos, visur pilna ir jie dėl nieko nedejuoja. Tad ir kalbinome vieną iš tokių nenustygstančių vietoje – Rietavo savivaldybės Tverų seniūnijoje gyvenančią, gimnazijoje vaikus dailės ir etikos mokančią, tapyba ant šilko užsiimančią, prieš porą mėnesių kūrybos namus „Laukupės respublika“ įkūrusią laisvąją mokytoją Vilmą Vičienę.
– Trumpai papasakokite apie save, pomėgius, šeimą.
– Gimiau Vincentavo kaime, Tverų apylinkėje. Kai sulaukiau ketverių metų, persikėlėme į miestelį. Tverų apylinkės – mano abiejų tėvų, senelių ir prosenelių žemė, gilios giminės šaknys joje.
Pomėgiai? Jų per daug, bet esu tokia, kokia esu… Nuo žiūrėjimo į žvaigždėtą dangų, žiogų čirpimo, vandens tekėjimo klausymosi iki kūrybos, dailės, muzikos terapijos užsiėmimų, kelionių. Domiuosi liaudies medicina, gydymu žolėmis, grybais, užpilais. Vaikai jau suaugę, tad lieka daugiau laiko savirealizacijai, idėjoms įgyvendinti.
– Potraukis prie meno – iš kur jis? Kokia kūrybos kelio pradžia?
– Amžiną atilsį mamos tėtis gražiai veltinius vėlė, tėčio abu tėvai buvo prie dailiųjų darbų linkę: močiutė nėriniais, mezginiais puošdavo visus, senelis kailių apdirbimo amatu vertėsi. Kelias į kūrybą atsivėrė vėlai – buvau septyniolikos metų, kai pirmą kartą su drauge pakliuvome į tikras dailininkų dirbtuves… Gerte gėriau tapybos dažų kvapą, negalėjau atsistebėti paveikslų gausa, grožiu, drobių dydžiu ir akyse gimstančiu paveikslu… Tai padarė neišdildomą įspūdį, ir žodžiai, kuriuos anuomet išgirdau, iki šiol man svarbūs: „Žmogus viską gali, jei tik nori.“
– Kodėl kūrybos namai įkurti Vincentavo kaime?
– Vincentavas – mano gimtinė. Prieš kelerius metus nupirkta avarinės būklės sodyba, su žemės sklypu aplink ją. Sodybos dokumentai – 1900 metų. Joje gyveno šviesaus atminimo Tverų viršaitis Jonas Jakštas, kuris buvo NKVD žiauriai nukankintas Rainių miške. Čia ir gimė idėja įkurti kūrybos namus. Sodyba tarybiniais laikais buvo padalyta į tris butus, dviejuose iš jų gyveno mano tetos su šeimomis. Dabar reikia apsispręsti, ką daryti su sena sodyba – nugriauti ir atstatyti ar… Viskas priklausys nuo pačių įvairiausių aplinkybių. Dabar yra pastatytas namukas, kuriame ir plėtojama kūrybinė veikla.
– Gal įvyko įspūdingesnių renginių, mokymų, parodų šiuose kūrybos namuose?
– Kuriu vienetinius šilko gaminius: paveikslus, skaras, kaklaraiščius ir kt. Taip pat mokau tapymo ant šilko, organizuoju kūrybines stovyklas, kūrybinius renginius savo gyvenamojoje vietoje, Lietuvos miestuose, kur dalyvauja ne tik mūsų šalies, bet ir užsienio atstovai. Tai nedidelės grupės žmonių, ieškančių, kaip kūrybingai ir įdomiai praleisti laiką. Dideliems darbams reikalingas ilgas pasiruošimo laikotarpis, bet tikiu, kad viskas dar priešakyje. Idėjų netrūksta, o ir palaikančių žmonių aplinkui nemažai.
– Keramika, tapyba ant šilko, žvakių liejimas… Kuri veikla mieliausia Jūsų širdžiai? Kur išmokote kiekvienos šių technikų?
– Galima pridėti vilnos vėlimą, tapybą aliejiniais dažais, papuošalų kūrimą, tačiau pagrindinė kūrybos kryptis – tapyba ant šilko ir keramika. Visa ši veikla miela, tačiau dar reikia žiūrėti ir kaip uždirbti sviesto ant duonos. Dailės pradmenis gavau Kauno taikomosios dailės mokykloje, vėliau studijuodama Šiaulių universitete, tačiau žinių troškimą, motyvaciją turėjau ir turiu pati. Džiaugiuosi galėdama lankyti privačius kursus ir tobulinti savo meninius įgūdžius. Ėmiausi papildomai tapyti ant rankinių ir stebiu paklausą. Galbūt tai taps dar vienu maloniu užsiėmimu.
– Kas lemia Jūsų kūrybos motyvus, spalvines gamas, formas? Ar darbuose atsispindi Žemaitijos regiono tradicijos, o gal kiti motyvai?
– Tapybą ant šilko įvardiju lyg sielos kuždesius, laiškus, kurie pasakoja apie mano jausmus, patirtį. Kartais kūriniai gimsta dinamiški, ekspresyvūs, ryškaus kolorito, o kartais atsiskleidžia švelniu akvarelės spalvingumu. Būna, kad suplanuoju tapyti viena, o ranka ima vedžioti kontūrus ir „kalbėti kita kalba“. Kartais mano darbuose atsispindi senojo baltų tikėjimo simbolika: dangaus, žemės kūnų formos. Spalvos – pačios įvairiausios, kūryba – nuo tradicinės iki šiuolaikinės. Kuriu su džiaugsmu, jaučiuosi laiminga tai darydama.
– Koks Jūsų sėkmingos kūrybos, laimingo gyvenimo ar prasmingos veiklos receptas?
– Noriu – vadinasi, galiu. O norint ką nors nuveikti reikia tiesiog daryti ir nesustoti, lanksčiai žiūrėti į besikeičiančius žmonių poreikius.
– Esate įtraukta į laisvųjų mokytojų sąrašą.
– Buvo įdomu registruotis į laisvuosius mokytojus. Tad vaikus kūrybos paslapčių galėsiu mokyti geresnėmis sąlygomis. Tai atveria platesnius vartus į kūrybos pasaulį.
– Ačiū už pokalbį.
