„Nors turi tik kuprinę, vis tiek tai geriausias laikas gyvenime“

Ką rinktumėtės turėdami porą laisvų savaičių, kelis šimtus eurų ir norą ištrūkti iš namų? Daugelis turbūt atsakytų: poilsį, patogumus, atsipalaidavimą. Daugelis, bet ne visi. Tarp pastarųjų – plungiškiai Rasa ir Robertas Lukošiai, atostogas nusprendę praleisti ne prabangiame Antalijos viešbutyje su „viskas įskaičiuota“, o kelyje, kur įskaičiuota tik keletas dalykų: dantų šepetėlis, skalbimo muilas, keli drabužiai, nuovargis ir… visam gyvenimui liksiantys fantastiški įspūdžiai.

Rasa prisipažino prieš kelerius metus panorusi pokyčių. „Suvokiau, kad gyvenimas, kurį gyvenu, nėra toks, kokio norėčiau iš tikrųjų. Tad nėriau į ieškojimus – pradėjau užsiimti joga, mėnesiui buvau išvykusi į Indiją. Tačiau ir to nepakako – ieškojau toliau. Tol, kol suvokiau, kad noriu išbandyti save piligriminėje kelionėje, ir ryžausi tai padaryti“, – pasakojo plungiškė.
Apie po visą Europą išsiraizgiusius piligrimų kelius, kurie veda į vieną tašką – Ispanijos miestą Santjago de Kompostelą, Rasa sužinojo būdama Indijoje. Ten girdėjo ne vieną pasakojimą apie tokias keliones, jų įspūdžius, įtaką pasaulėžiūrai. Galimybė patirti kažką panašaus ją „užkabino“ ir nebepaleido, kol pagaliau pati sau tarė: vykstu! Ir vėl nėrė į ieškojimus. Tik šįkart – ne į vidinius, o į internetinius. Ir aiškiai žinodama, ko nori.
Iš visų variantų Rasa pasirinko jai priimtiniausią – maždaug 300 kilometrų piligriminę kelionę pėsčiomis Šv. Jokūbo keliu nuo Portugalijos miesto Porto iki jau minėtosios Santjago de Kompostelos. Žavėjo tai, kad kelias driekiasi ir palei vandenyną, ir per kalnus, be to, buvo galimybė vienu ypu bent kiek pažinti dvi šalis – ir Portugaliją, ir Ispaniją. Per kiek laiko įveiks tokį atstumą ir kaip seksis, Rasa ir Robertas net nenutuokė, mat abu tokiame žygyje – be patirties, naujokai. Buvo aišku tik tiek, kad poros savaičių turės užtekti, kitaip pavėluotų į atgalinį skrydį.
Porto mieste jiedu pasiėmė piligrimų pasus, užsikabino kriauklytes, pagal kurias šie keliauninkai vieni kitus atpažįsta, ir patraukė į kelią. Pirmoji diena buvo ypač sunki: jėgas sekino ne tik 10 kilogramų kuprinė, kone 30 kilometrų atstumas, bet dar ir svilinantis karštis. „Robertas fiziškai stiprus, o aš, kaip paaiškėjo, pernelyg pasitikėjau savo jėgomis. Pačią pirmąją dieną mano kojos ištino, atsivėrė ir supūliavo žaizdos, nebeįkišau į batus… Tad specialiai šiai kelionei pirktą avalynę pakelėje iškeičiau į kažkokias šlepetes, kurias, kad nekristų, prisirišau bintu“, – kelionės pradžią prisiminė plungiškė.
Prireikė keleto dienų, kad organizmas adaptuotųsi prie klimato ir to, kad jam teks įveikti didelius nuotolius. Vėliau, žinoma, buvo lengviau. Juolab kad keliautojai nusprendė keisti savo dienotvarkę – vengdami svilinančios saulės, keldavosi anksti ryte ir į kelią leisdavosi dar neprašvitus. Nakvynės vietą pasiekdavo po pietų, tad likdavo laiko atsikvėpti, pasigaminti vakarienę ir gerai išsimiegoti.
Į tokią kelionę daug nepasiimsi. Kuprinėje – tik keli drabužiai, gabalėlis muilo, dantų šepetukas. Valgai pakelėje esančiose piligrimų arbatinėse, kur kartu ir antspaudą į pasą gauni, arba parduotuvėse nusipirktą maistą. Miegi taip pat piligrimams skirtose vietose – alberguose, kur tavęs laukia apie 30–40 bendraminčių ir lova su celofanu aptrauktu čiužiniu. Ir taip – dvi savaites, kol pasieki tikslą ir gauni tavo pastangas vainikuojantį liudijimą.
Daugelis žmonių piligrimines keliones sieja su malda, įžadais. Ar tokiu pat tikslu keliavo ir Rasa su Robertu? „Mūsų planas buvo kiek kitoks – ne vien melstis. Turėjome ir kitų tikslų – pamatyti svečias šalis, sutikti įvairių žmonių, pakoreguoti prioritetus, pabūti dviese ir po vieną, pamąstyti. Juolab kad kasdienybėje tam dažniausiai nelieka laiko“, – teigė Rasa. Ar jiems pavyko savo planą įgyvendinti? „Taip, ir net su kaupu“, – įsitikinusi ji.
Tokios kelionės, anot moters, tiesiog atveria akis. Jos priartina žmogų prie paprastumo, prie minimalizmo, įrodo, kad galima apsieiti be daugybės daiktų, kad be jų galima jaustis laimingam. „Mes, galima sakyti, nieko neturėjome. Bet mums nieko ir nereikėjo. Įsitikinome, kad kasdienybėje per daug dėmesio skiriame daiktams, per daug laiko sugaištame stengdamiesi kam nors padaryti įspūdį, – kalbėjo R. Lukošienė. – Kelyje viskas kitaip. Žmonės, nors vieni kitų nepažįsta, susitikę jaučia bendrystę, vieni kitiems šypsosi, apsikabina, linki „bon camino“ – gero kelio. Visi – akivaizdžiai laimingi, patenkinti tuo, ką daro.“
Rasos manymu, mus varžo stereotipai, įsitikinimai, nuostatos. Piligriminės kelionės tokių dalykų bent iš dalies padeda atsikratyti. „Pavyzdžiui, einame ir matome, kad rodyklė liepia mums sukti iš kelio. Mes iškart: „Gal kažkas tyčia nupiešė, kad nori mus apgauti, suklaidinti?“ Pasukome ir pakliuvome į ūkininko vynuogyną. Pasirodo, mus norėjo pavaišinti, o mes manėme, kad siekia apmulkinti. Tokios situacijos – įrodymai, kad gyvenimas yra gražus ir kad aplinkui pilna gerų žmonių“, – geromis emocijomis dalijosi moteris.
Plungiškių pora kelyje sutiko visą pasaulį: į Santjago de Kompostelą žygiavo brazilai, japonai, kinai, australai, amerikiečiai, vokiečiai ir daugybė kitų. „Bendravome su 75 metų amerikiete, kuri šią kelionę sau padovanojo gimtadienio proga. Ėjo pasiramsčiuodama dviem lazdomis ir džiūgavo, kad eina. Žiūrėdami į ją supratome, kad mes, būdami tokio amžiaus, neturime teisės nei pavargti, nei sudejuoti“, – prisiminė Rasa.
Nuėję iki Santjago de Kompostelos, nusilenkę šventojo Jokūbo palaikams, Rasa ir Robertas panoro pasiekti ir pasaulio kraštu vadinamą vietą – Fisteros miestą, nulinį tašką, kur baigiasi žemė ir atsiveria Atlanto vandenynas. Pasiekė, tik jau ne pėstute.
Ar pora dar kartą ryžtųsi tokiam išbandymui? „Kelionės pabaigoje šį klausimą norėjau užduoti savo vyrui, bet jis ir neklaustas pasakė: „Žinau, kad bus ir antras žygis. Eisime prancūziškuoju keliu, kuris triskart ilgesnis už portugališkąjį.“ Aš tam pritariu. Nes jau dabar ilgiuosi vandenyno ošimo, kvapą gniaužiančio kalnų oro, miškų, per kuriuos žingsniavome naktimis, tylos. Ir tų daugybės paprastų besišypsančių, daug ko išmokiusių žmonių. Pati eisiu ir kiekvienam tokio kelio palinkėčiau“, – pokalbį baigė moteris.