Turtinga, tolerantiška, saugi ir imigrantams atvira Norvegija yra priglaudusi ir šimtus mūsų tautiečių. Gyvenimu toje šalyje mūsiškiai nesiskundžia – nei joje įsikūrusieji su šeimomis, nei atvykusieji uždarbiauti. Kone viskas ten – dešimt balų! Bent jau taip buvo iki liepos 22-osios įvykių, kuomet Oslo centre nugriaudėjo galingas sprogimas, o Utojos saloje iššaudyta dešimtys žmonių.
Po kraupių įvykių, Norvegijoje gyvenančių plungiškių teiraujamės: kokiomis aplinkybėmis sužinojo apie išpuolius ir kaip į juos reagavo, kokios tuometinės ir dabartinės norvegų nuotaikos, ar saugu imigrantams.
Simona ŠIUŠKAITĖ, gyvenanti Oslo priemiestyje, su šeima iš Plungės išvyko prieš dvejus su puse metų:
„Buvo penktadienis. Vyras grįžo iš darbo ir internete skaitė italų spaudą, kurioje ir aptiko pirmuosius pranešimus apie įvykius Osle ir saloje. Iš pradžių sprogimo nesureikšminom, bet, kai išgirdom, jog saloje iššaudyta daugybė žmonių, pasidarė baisu.
Ir mūsų Lilistromo miestelyje, ir pačiame Osle išsyk įsivyravo slogi nuotaika. Vyras dirba restorane, jame išsyk buvo atšaukti visi išankstiniai užsakymai, neliko nė vieno žmogaus.
Pirmadienį su seserimi ir vaikais vykome į Oslą. Vos įlipusios į autobusą pastebėjome, kad viskas kitaip: vairuotojai nesišypso, moterys nesišnekučiuoja. Visi tylūs, pilki, liūdni. Pačiame Osle – dar niūriau. Kai vidurdienį paskelbė tylos minutę, atrodė, kad kas vaizdajuostę būtų sustabdęs – sustojo autobusai, automobiliai, pėstieji. Visi išlipo iš mašinų, išėjo iš parduotuvių ir stovėjo. Nuo to vaizdo net šiurpas per nugarą ėjo, tada aiškiausiai suvokiau, kad tai, kas įvyko, – neapsakomai baisu. Be to, atrodė, jog visas Oslas žygiuoja viena kryptimi – šimtai žmonių su gėlėmis rankose ėjo į aikštę pagerbti aukų. Baisu matyti tūkstančius raudančių žmonių.
Liepos 28-ąją aš išskridau į Lietuvą. Dabar vyro vis teiraujuosi, kaip ten. Sako, kad gyvenimas pamažu grįžta į savo vėžes, bet žmonės dar prislėgti. Oslas dar gedi, žmonės kviečiami melstis už žuvusiuosius.“
Saulius VIBURYS, su žmona Raimonda gyvenantis Oslo priemiestyje, iš Plungės išvykęs prieš kelerius metus:
„Norvegijoje vis dar gedulo nuotaikos… Laidojamos aukos, vyksta įvairūs susibūrimai aukoms pagerbti. Truputį anksti analizuoti, kas ir kiek pakito socialiniame bendravime. Pradinė reakcija ir priemonės buvo iš anksto numatytos, jų imamasi visų teroristinių išpuolių metu – sustiprinta apsauga, sienų kontrolė ir pan.
Pastebėjau, kad norvegų tauta labai vieningai stojo prieš tragediją ir įrodė, jog jos tai nepalaužė. Atvirkščiai, jaunimas dar aktyviau jungiasi į politinio judėjimo grupes, vietos rinkimuose žada dalyvauti rekordinis skaičius piliečių. Demokratijos palaikymas nežmoniškas!
Dėl imigrantų – negalėčiau pasakyti, jog kažkas radikaliai pakito, neužfiksavau, kad būtų planuojama ką nors keisti. Problema vis dėlto – pasaulinė (turiu omenyje daugiakultūrinės visuomenės netoleravimą), o ne vien tik Norvegijos vidaus. Ši tragedija iš pradžių buvo siejama su musulmonų teroristais, tokios prielaidos – užsienio žurnalistų.
Norvegijos spauda visą laiką teikė tik esamus faktus ir nespėliojo, kol visų nuostabai išaiškėjo, jog tai – „blondino“ darbas. Teko girdėti vertinimų – kad norvegų spauda išliko profesionalesne ir mažiau populistine nei užsienio, kuri teroro aktą iškart „nurašė“ kaip musulmonų darbą.
Apskritai vertintojų šioje situacijoje – galybė. Vieni savo pasisakymais kelia šiurpą, kiti mėgina šaltu protu analizuoti. Tema bei problema išties sudėtinga. Aš linkęs išklausyti specialistų (profesorių, analitikų ir pan.) vertinimų, nepasiduoti populistikai. Sunku diskutuoti apie politines idėjas ar reformas, kai vis dar tebevyksta aukų laidotuvės.
Sprogimo metu darbo reikalais buvau Osle, bet atokiau nuo centro. Gyvename Oslo priemiestyje, bet žmona, būdama namuose, sprogimą girdėjo! Aš pats sprogimo negirdėjau – tuo metu buvau gelžbetoniniam angare, kuriame burzgė technika. Apie nugriaudėjusį sprogimą man telefonu pranešė žmona. Mano pirmoji reakcija buvo aiški – kuo greičiau pasiųsti žinią į Lietuvą šeimos nariams, jog mums viskas gerai. Anksčiau teko bendrauti su žmonėmis, kurie prieš kelerius metus išgyveno sprogimus Londone. Žinojau, kad tokiais atvejais „lūžta“ susisiekimo linijos, tad informaciją reikia perduoti kuo greičiau, mums tai pavyko.
Asmeniškai man saugos jausmas nepakito. Tikiu, kad ši tragedija tik sustiprins norvegų visuomenę. Viduje – tik didžiulė užuojauta žuvusiųjų artimiesiems bei draugams… Esam laimingi, jog mūsų artimieji ir mes patys nenukentėjom.
Artimieji Lietuvoje iš mūsų informacijos sulaukė greičiau nei apie įvykį pranešė žiniasklaida, tad mums pavyko užbėgti įtampai ir stresui už akių. Jie žinojo, jog mums viskas gerai ir jautėsi ramūs.
Apskritai, manau, visiems kilo klausimas kaip tokia tragedija galėjo įvykti tokioje saugioje šalyje kaip Norvegija. Bet į šią diskusiją nenoriu veltis…“
