Nusipelniusios pedagogės pečius slegia pensijos dydžio baudos

Buvusią pedagogę Zitą Rūtą Petreikytę pažįsta ne vienas plungiškis. Dalį vaikystės ir jaunystę praleidusi tremtyje, svetimoje šalyje įgijusi aukštąjį išsilavinimą, o Lietuvoje visą gyvenimą atidavusi pedagoginei veiklai ir jaunajai kartai, mokytoja tikrai nesitikėjo, kad žiloje senatvėje bus pasinaudota jos gerumu ir patiklumu, kad teks turėti reikalų su policija ir net su antstoliais. Pastarųjų bėdų priežastis – jau keliolika metų jos auginama kalytė Rasta.

Į „Plungės“ laikraščio redakciją kreipėsi ne pati Z. R. Petreikytė, o jos brolis – plungiškiams gerai žinomas kardiologas Liudvikas Petreikis. Gydytojo įsitikinimu, sesuo yra užsipulta blogų žmonių, jau keliskart be pagrindo nubausta ir net antstoliams atiduota. Senyvo amžiaus moteris tikrai nepadariusi nieko tokio, kad pas ją lankytųsi komisijos, kad būtų rašomi administracinio teisės pažeidimo protokolai ir skiriamos tokios baudos, kokioms sumokėti senutei net pensijos nepakanka.
L. Petreikis savo pasakojimą apie seserį pradėjo nuo senų laikų – kai 1941 metų birželio 14 dieną jų šeima buvo įsodinta į pirmuosius Sibiro pusėn pajudėsiančius vagonus, prigrūstus lietuvių tremtinių. Pačiam Liudvikui tuomet buvo vos penkeri, o vyriausiai seseriai Zitai Rūtai – dešimt metų. Komijoje šeima kentė šaltį, badą, vargą. Nors sunkumai tęsėsi ne vienerius metus, lietuviai nepalūžo. Visi trys Petreikių vaikai Rusijoje ne tik baigė vidurinę mokyklą, bet ir įgijo aukštąjį išsilavinimą. „Sesuo baigė fiziką ir matematiką, aš tapau gydytoju, brolis Romas studijavo Maskvoje“, – prisiminimais dalijosi gydytojas. Grįžusi į Lietuvą, Z. R. Petreikytė mokytojavo, visą gyvenimą atidavė mokiniams.
Ji buvo vieniša, tad labai džiaugėsi, kai prieš keliolika metų jos namuose atsirado ištikima bičiulė – kalytė Rasta.
Kaip sakė L. Petreikis, jo sesuo tikėjosi ramios ir orios senatvės, bet… Pastaruoju metu jai vis tenka susidurti su tokiomis situacijomis, kurios buvusią mokytoją ir skaudina, ir žemina, ir dar materialinių nuostolių pridaro. „Mano sesuo – labai geros širdies, visais pasitikinti ir visiems padedanti moteris, matyt, todėl atsiranda piktadarių, siekiančių pasinaudoti ja. Prieš kurį laiką Zita nukentėjo nuo čigonų, paskui į jos gerą būdą nusitaikė kaimynystėje gyvenanti psichikos negalią turinti moteris. Pastaroji prisiprašė, kad mano sesuo jos draugei leistų pagyventi sodo namelyje, esančiame „Pasakos“ bendrijoje. Zita leido, o ta, pasikvietusi kompaniją, taip siautėjo ir taip kaimynus kraupino, kad net policijos prireikė jai išvaryti“, – pasakojo gydytojas. Be to, kaip teigė L. Petreikis, tie patys žmonės ir į namus pas seserį ateidavę bei nemažą sumą pinigų nugvelbę.
Pastaruoju metu Z. R. Petreikytei kyla bėdų dėl kalytės. Mat gruodžio pradžioje Rasta įkando vienai moteriai, o po poros savaičių kieme susipjovė su kitu šunimi, kurį laiko kaimynystėje gyvenanti policijos pareigūnė. Už pirmąjį atvejį, iškėlus administracinio teisės pažeidimo bylą, Z. R. Petreikytei paskirta 216 eurų bauda, už antrąjį – 86. „Kai sužinojau apie pirmąją baudą, ji jau buvo perduota antstoliams, o suma išaugusi iki 342 eurų. Mokėdamas ją, išgirdau, kad sesuo nubausta ir antrąjį kartą. Tas jos šuva – mažytis, taikus, senas, jis tikrai negali pridaryti tokių eibių, kad šeimininkei tokios baudos būtų skiriamos. Todėl esu įsitikinęs, kad čia kažkas fabrikuojama“, – kalbėjo L. Petreikis.
Gydytojo teigimu, jo sesuo pastaruoju metu labai pasiligojusi. Po sausio pabaigoje patirtos traumos ji vis dar gydosi ligoninėje. Be to, kaip tvirtino brolis, Zita beveik nemato, tad nei jai surašytų protokolų, nei nutarimų ji negalėjo perskaityti, nežinia ir kaip tuos dokumentus pasirašė. „Aš su ja negyvenu, kasdien korespondencijos neperžiūriu, tad taip ir išėjo, kad apskundimo terminus praleidome ir antstolių raštų sulaukėme. Be to, mano sesuo tų baudų nebūtų turėjusi iš ko mokėti – juk tiek kartų apvogta. Todėl aš sumokėjau“, – dėstė medikas.
„Plungės“ kalbinta Plungės policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininkė Ingrida Juškaitė patvirtino, kad minėtieji pažeidimai užfiksuoti. Dar akcentavo, kad buvę ne du, o trys atvejai. Tiesa, vienas – senesnis, kai 2012 metais Rasta įkando aštuonerių metų mergaitei. „Taip, pažeidimai yra užfiksuoti, baudos paskirtos, o pažeidėja jų nėra apskundusi. Dvi iš jų – dėl 2012 metų ir 2014-ųjų gruodžio 10-osios įvykių – jau sumokėtos. Jei žmogus nuobaudų neskundžia, vadinasi, jis savo kaltę pripažįsta. Juolab kad visais atvejais fiksuota, kad šuo paleidžiamas vienas, vedžiojamas be pavadėlio ir taip kelia grėsmę aplinkinių žmonių turtui ir net sveikatai. Turint gyvūną, reikia jį ir prižiūrėti, kažkaip tvarkytis“, – kalbėjo Viešosios policijos skyriaus vadovė.
Kol Z. R. Petreikytė guli ligoninėje, jos augintinę prižiūri draugė – taip pat buvusi mokytoja Stasė Semėnaitė. Ji kasdien po keletą kartų ateina į Zitos butą ir išveda kalytę. „Rasta labai prisirišusi ir prie savo šeimininkės, ir prie manęs. Ji labai paklusni, žino komandas ir jas vykdo. Bent jau kol aš ją vedžioju, nieko nėra užpuolusi. Kartais aploja renovaciją atliekančius statybininkus ar triukšmaujančius pradinukus, bet nekanda“, – tikino šuns šeimininkės draugė. Tiesa, vienas incidentas buvęs. „Vaikštinėjau su Rasta, kai prie manęs pripuolusi mergina, kuri turbūt tiktų man į anūkes, ėmė šaukti, kad šuo ir vėl be pavadėlio ir kad ji fiksuosianti pažeidimą. Aš jos paklausiau, o kas čia tokio, kad be pavadėlio, jei tas šuo niekam nieko nedaro. Ji atsakė, kad Rasta prieš mėnesį užpuolė kitą šunį. Nuo tos dienos kalytės be pavadėlio nebepaleidžiu. Nors manau, kad, be teisinių dalykų, dar yra moraliniai – juk galima ir ramiai žmogui viską paaiškinti, nešaukiant“, – pasakojo S. Semėnaitė.
Pakalbinę ligoninėje besigydančią Z. R. Petreikytę, išgirdome visai ką kita, kas užfiksuota policijos protokoluose. Moters teigimu, jos kalytė niekam jokių problemų nekelia. Paklausta apie atvejį, kai Rasta įkando vaikui, mokytoja atsakė, kad to nebuvo. Ji tikino, kad tądien mergaitę, kuri gyvena kitame name, mačiusi savo laiptinėje, šnekinusi ją, sužinojusi, kad atėjo pas kaimynus. Pasakiusi, kad šie išvykę, Z. R. Petreikytė jai liepusi eiti namo. „O Rasta buvo viduje, ji net nosies į laiptinę nebuvo iškišusi, bet tuojau atlėkė tos mergaitės mama, netrukus ir protokolas buvo surašytas“, – savo versiją dėstė mokytoja.
Antrojo atvejo moteris neneigia. Esą taip jau išėjo, kad vienu metu ir ji duris pravėrė, ir kaimynė pro šalį ėjo. Vietos ten labai mažai, tad Rasta nežinia dėl ko suirzusi ir grybštelėjusi į koją. „Būčiau juk su ta moterimi atsiskaičiusi, bet ji į policiją kreipėsi“, – teigė Z. R. Petreikytė. Paklausta apie trečiąjį atvejį, moteris atsakė: „Žinot, susitiko dvi kalytės. Gal manoji ir šoko ant tos kitos, bet juk neįkando, nesužalojo. Argi reikėjo dėl to vėl mane bausti?“
Moters įsitikinimu, ji kažkam nepatinka, neįtinka, gal kada kam ant kokios „nuospaudos“ yra užmynusi, tad per šuniuką, žinant, kad jis jos mylimiausias, bandoma gal kerštauti, gal piktu atsilyginti. „Žinau, kad dėl mano augintinės ir parašai buvo renkami, ir tris kartus komisijos į buto duris beldėsi, dabar – ir policijos nuobaudos, ir antstolių raštai. Kuo aš šito nusipelniau?“ – klausė Z. R. Petreikytė.
Pedagogė Danutė Ardavičienė, kuri gyvena kitoje laiptinėje, įsitikinusi, kad jos draugė Z. R. Petreikytė puolama be pagrindo. „Gal kažkam nepatinka, kad tas šuniukas loja, gal suurzgia… Bet neturėtume pamiršti žmoniškumo. Juk Zita – vienišas žmogus, kuriam tas šuo – kaip kitam artimasis. Visas jos gyvenimas – ištisa kančių ir nuoskaudų grandinė, o dabar už tokius niekingus pažeidimus jai pensijos dydžio baudos skiriamos. Argi logiška?“ – kalbėjo kalytės šeimininkės pusėn stojusi D. Ardavičienė.