Krašto istorija gyva, kol kas nors ją užrašo. Mokytoja ir kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė tai darė visą savo gyvenimą – rinko padavimus, legendas, žmonių pasakojimus, rengė straipsnius, kuriuos spausdindavo vietiniuose ir užsienio laikraščiuose, ir taip sukūrė neįkainojamą istorijos lobyną. Nors pačios E. Ravickienės jau nebėra, jos surinkta medžiaga saugoma Žemaičių dailės muziejuje.
Sausio 23-iąją Plungės viešojoje bibliotekoje, minint Plungės garbės pilietės E. Ravickienės 110-ąsias gimimo metines, ją pažinoję žmonės prisiminė ne tik jos nuveiktus darbus, gyvenimą, bet ir paliktą šviesų žmogiškos šilumos pėdsaką.
Mokytoja, kraštotyrininkė, poliglotė
Eleonora Chainauskaitė-Ravickienė (1916 01 24–2004 01 06) buvo kilusi iš Rokiškio rajono Junkūnų kaimo. Kilmingos Chainauskų giminės palikuonė po karo okupuotoje Lietuvoje apie savo šaknis nekalbėjo.
Puikų tiems laikams išsimokslinimą Eleonora įgijo dar nepriklausomoje Lietuvoje. 1935 m. dvarininkaitė baigė Rokiškio gimnaziją, 1938 m. – vokiečių kalbos studijas Klaipėdos pedagoginiame institute. Mokytojavo Klaipėdos krašte, vėliau – Kuršėnuose. Karo metais atvyko į Žemaitiją, Kantaučius, vėliau persikėlė į rajono centrą. Gyvendama Plungėje dirbo vakarinėje vidurinėje mokykloje, Statybos technikume, dėstė vokiečių ir prancūzų kalbas.
E. Ravickienės gyvenime ypatingą vietą užėmė kraštotyros veikla. Aukštaitę domino krašto, į kurią ją atbloškė likimas, turtinga istorija. Supratusi, kokie lobynai glūdi žmonių atsiminimuose, ji pradėjo užrašinėti padavimus ir legendas, žmonių pasakojimus. Ir taip nuo užmaršties išgelbėjo daugybę istorijų apie piliakalnius ir upelių, ežerų, gyvenamųjų vietovių pavadinimų kilmę. Ypač domėjosi kunigaikščių Oginskių rūmų ir parko istorija, nors sovietmečiu tai galėjo būti įvardinta kaip priešsisteminė veikla. Kraštotyrininkė ruošė straipsnius ir spausdino juos ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Lenkijoje. Yra išleidusi kelias knygas.
Mokytoja mokėjo lotynų kalbą, laisvai kalbėjo lenkiškai, prancūziškai, vokiškai, rusiškai, skaitė itališkai, ispaniškai ir čekiškai. Kalbų mokėjimas suteikė jai galimybę istorinės medžiagos ieškoti įvairių šalių archyvuose.
Už nuopelnus Lietuvos kultūrai 1996 m. E. Ravickienė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio medaliu. 2002 m. – Lenkijos Respublikos medaliu „Už nuopelnus lenkų kultūrai“.
Gyva bendraminčių ir bendražygių prisiminimuose
Gražiai apie kraštotyrininkės nuveiktus darbus per atminimo renginį kalbėjo Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis: „Eleonora istorijas iš žmonių atminimų surinko lyg rasos lašelius iš pievų. Ir paliko šį didžiulį turtą, kad juo galėtų naudotis šiandienos ir ateities kartos.“
Prisiminimais apie mokytoją, istorijos puoselėtoją dalijosi plungiškės, kurioms teko pažinti šią nuostabią asmenybę – renginio moderatorė, Plungės viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Otilija Juozapaitienė, Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė. Laikas, praleistas su entuziastinga, įkvepiančia kraštotyrininke, iki šiol gyvas jos bendraminčių ir bendražygių Mildos Muralienės, Gintauto Černeckio, Aldonos Kuprelytės atsiminimuose. Jais ir pasidalinta su jubiliejinės sukakties minėjimo dalyviais.
Vaikų prisiminimuose – kantri, mylinti mama ir močiutė
Kraštotyrininkės E. Ravickienės surinkti ir kruopščiai užrašyti pasakojimai – didelis indėlis į krašto istoriją. Ši medžiaga saugoma muziejuje, bet ne mažesnį turtą – motiniškos šviesos ir meilės pėdsaką – moteris paliko savo vaikų ir anūkų širdyse.
Renginyje dalyvavo iš Vilniaus atvykę E. Ravickienės vaikai.
Šiltų prisiminimų giją išvyniojo jos dukra Regina Kisielienė: „Mama buvo nuoširdi, kantri – niekada nebardavo. Tėvukai nevaržė mudviejų su broliu, leido daryti, ką norime. Pagrindinė šeimos pramoga buvo keliauti. Aplankydavome įdomesnes sodybas, aplinkinius miestus ir miestelius, su valtimi esame apiplaukę visą Platelių ežerą. Keliavo jiedu ir su mūsų vaikais, nes labai mylėjo anūkus, padėjo juos auginti. Tėvukams buvo labai svarbu, kad siektume mokslų. Aš baigiau Kauno medicinos institutą, brolis – odontologiją. Ir mudviejų vaikai, ir anūkai siekia mokslų, taip karta iš kartos pildome tėvukų norą. Dabar mama, jeigu būtų gyva, turėtų devynis proanūkius.“
Jonas Ravickas pasidalijo atmintyje išlikusiu pasakojimu apie pusiau lenkišką, pusiau lietuvišką Chainauskų giminės istoriją, prosenelį, turėjusį maždaug 5 tūkst. hektarų žemės. Šilčiausiais žodžiais prisiminė su mama praleistą laiką: „Mamai patikdavo su manimi plaukti į ežerą žuvauti. Buvau jos „vairuotojas“, kai sugalvodavo kokią įdomesnę vietą aplankyti, žmones pakalbinti. Turėjo ypač gerą atmintį – išklausydavo pasakojimus ir tik į namus grįžusi juos užrašydavo.“
Krašto istorija gimsta iš žmonių atminties
Kraštotyrininkės, mokytojos, Plungės garbės pilietės E. Ravickienės 110-ųjų gimimo metinių minėjimas, jo metu nuskambėję pasakojimai priminė, kad krašto istorija gimsta iš žmonių atminties, o ją išsaugoti gali tik tie, kurie klausosi ir vertina.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
