Panašu, kad prieš savivaldos rinkimus kunkuliavusios aistros pamažu rimsta. Ėjome, atlikome savo pilietinę pareigą. Juk reikėjo kažkaip atsilyginti tiems, nusileidusiems iš valdžios Olimpo aukštybių iki turgaus teritorijos ir ten kone kiekvienam kaišiojusiems ranką paspaudimui – supraskit, mes tie tikrieji, savieji. O kad tauta jų nesupainiotų su kitais, kurie nėra broliai, sielos draugai ir yra greičiau netgi atvirkščiai – priešai, bandantys okupuoti šventąją teisuolių žemę, baltuosius rūmus, – gerieji dabinosi ryškiais skiriamosios spalvos atributais. Pavasaris, poravimosi metas, patinėliai savo plunksnas taip pat iškedena visu gražumu. (Dėl skonio nesiginčijama, tačiau bent jau man toji politikų viešųjų ryšių akcija buvo „neskani“. Na, tiek to, gal aš išvis subtiliai išlavinto skonio neturiu.)
Taigi valdžios portfeliai jau išdalyti, ir tik kur ne kur tebeverda pažadų aukcionai.
Tiesa, pasigirdo kalbų, kad iš postų žada trauktis įtakingiausių šalies partijų vadai. Štai, matyt, nuo nebepakeliamos kritikos naštos palinko konservatorių vedlio Andriaus Kubiliaus galva. Bet šventa vieta tuščia nebūna, paprastai visada už nugaros šmėžuoja jaunas ir energingas, pasiryžęs perimti partijos flagmano vaidmenį. Panašu, kad dėl jo net europarlamentaro mandato gali atsisakyti garsaus patriarcho anūkas Gabrielius Landsbergis. Žinoma, ne viskas ir čia it sviestu patepta. Partijos moterys ne iš kelmo spirtos: pirštinę jaunam politikui gali mesti ir Irena Degutienė bei Rasa Juknevičienė.
Kur kas liūdnesni popieriai „darbiečių“ partijoje. Traukiasi jų lyderė Loreta Graužinienė, „prisiimdama asmeninę atsakomybę už savivaldos rinkimų rezultatus“. Nesėkmės viena po kitos jai tiesiog ant kulnų lipa. Tauta dar nespėjo užmiršti remiksiuko apie sunkiai ištartą žodį „Konstitucija“ (toks „kaverznas“ žodis pasitaikė). Ir štai vėl nauja „kliurka“: susipynė Seimo pirmininkei liežuvis, galima sakyti, lygioje vietoje – skiemenuojant žodį „Lie-tu-va“. Ir, žinoma, ne laiku ir ne vietoje – šventinio Kovo 11-osios koncerto Katedros aikštėje metu. Juk užduotis – ne iš lengvųjų, išraiškingai ištarti, ko gero, šimtąkart prieš veidrodį repetuotą žodį. Kaip sakoma, lyg į vandenį žiūrėjo – pasiklydo mintis tarp trijų skiemenų!
Sako, juokas gyvenimą prailgina. Žinoma, norėjosi kaip geriau, bet ir vėl išėjo kaip visada. O ir po savivaldos rinkimų prikepti „darbiečių“ pyragai nedžiugino. Didžiausias antausis – Darbo partija prarado, galima būtų pasakyti, iki kaulų smegenų savus Kėdainius! Už „darbiečius“ balsavo tik 10 proc. rinkėjų. Antakius suraukė Viktoras!
Visi mes trokštame laisvės. Tik vieni balansuodami ant skurdo ašmenų, kiti – pertekliuje. Tad ir ta panelė laisvė „vėsėms vės su kėtuokė jopele“. Realistai ironizuoja, kad laisvės be daug nulių sąskaitoje nebūna. O idealistai atkerta, jog laimės už pinigus nenusipirksi. Pastarieji paprastai neturi nei vieno, nei kito…
