Tarp Plungės medžiotojų neabejotinai didžiausią trofėjų kolekciją turi plateliškis Lietuvos Garbės medžiotojas Jonas Šečkus. Medžiokle besidomintys žmonės ir Jono gerbėjai 2002 metais jo trofėjų kolekciją matė parodoje Plungės kultūros centre. Savo trofėjus J. Šečkus eksponavo ir Telšių miškų urėdijoje. Jis yra trofėjų ekspertas.
Nenuostabu, kad J. Šečkui suteiktas Lietuvos Garbės medžiotojo vardas. Tai šaunus ir didžiulę patirtį turintis medžiotojas. Žvėrių takais jis eina nuo 1962 metų – kai mokėsi Vilniaus miškų technikume, užsikabino dvivamzdį.
J. Šečkus didžiuojasi tuo, kad medžiotojo bilietą jam įteikė Vilniaus miesto medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas, tada Lietuvos gamtos apsaugos komiteto pirmininku buvęs Vladas Giniūnas. Anot Jono, tai žmogus, apie kurį žino dauguma vyresniojo amžiaus medžiotojų.
Medžioklių pradžia buvo Kazlų Rūdos miškuose. Ten J. Šečkus dirbo urėdijos eiguliu. Pirmieji šio medžiotojo trofėjai – kiškelis ir lapė. Bet koks tai trofėjus, jei nei ragų, nei ilčių?.. Tad ypač apsidžiaugė, kai krito pirmasis stirninas.
Dabar stirninų ragų J. Šečkus turi apie tris šimtus. Dauguma sumedžioti, kai atsikėlė gyventi į Platelius ir dirbo girininku. Tiesa, kai kurie stirninų ragai gauti dovanų. Mat Joną labai sudomino anomaliniai ragai. Tarp tų trijų šimtų jų turi daugiausiai.
Medžiotojas turi net 20 medaliais įvertintų šernų ilčių. O dar apie 40 medaliais neįvertintų.
Kiekvienas, pamatęs Jono trofėjus, kuriuos eksponuoja savo sodyboje, turizmui skirtame pastate, gali pasigrožėti ir neeiliniais, medaliais įvertintais elnio ragais. Tačiau jei iš Jono kas atimtų visus trofėjus ir leistų pasilikti tik vieną, pasirinktų briedžio ragus. Paklaustas, kodėl briedžio, sakė, kad tas žvėris jam buvo skirtas.
Tai buvo per briedžių rują. Žvėris į šaulių liniją ėjo paskui septynias pateles. Jonas stovėjo flange, jam, esant reikalui, buvo leista paėjėti. Buvo du briedžių takai. Medžiotojas pataikė ant to, kuriuo, atsiskyręs nuo patelių, ėjo raguotis. Sustojo prieš pat medžiotoją… Šūvis buvo taiklus.
O juk žvėris galėjo pasukti kitu taku – būtų išvengęs medžiotojo šūvio. Todėl Jonas ir sako, kad tas briedis jam buvo skirtas.
