Tokį pavadinimą straipsniui apie medžiotojų klubo „Žemaitija“ narį Raimondą Kerpauską (50 m.) sugalvojau ne aš, autorius, o vienas bendražygis, su kuriuo Raimondas kartu eina žvėrių takais ir kuris patikino, kad tai neeilinis medžiotojas. Šiemet per trofėjų apžiūrą ir vertinimą R. Kerpauskas komisijai pateikė praėjusį sezoną sumedžiotų dviejų elnių ragus. Vieno ragai apdovanoti aukso (211 balų), kito – bronzos medaliu. Dar praėjusį sezoną patiesė tris stirninus, dviejų ragai irgi įvertinti medaliais.
R. Kerpauskas yra ūkininkas, gyvenantis įspūdingame gamtovaizdyje, netoli Žemaičių Kalvarijos.
Atvažiavus mane linksmu lojimu pasitiko du lietuvių skalikai – akivaizdu, jog atvykau pas medžiotoją. Išvydau prie eglutės stovintį stalą, į kurį atremti tauriųjų elnių ragai, dar ant jo sukrauti stirninų ragai, tad tikrai esu vietoje. Medžiotojas pasiruošė susitikimui.
Žvėrių takais Raimondas eina nuo 1993 metų. Pirmas jo sumedžiotas žvėris – stirninas.
„Medžioti išmokė tėtis. Jam jau 82 metai, bet dar aktyviai medžioja. Mane į medžiokles jis pasiimdavo gal nuo septynerių metų. Susižavėjau. Eidavau varovu. Gamta, miškas, pamatomi žvėrys… Jau be medžioklės negalėčiau gyventi. Kai tik turiu laisvesnio laiko, iškart išsiruošiu.
Turbūt nėra medžiotojo, kurio nežavėtų elnių ruja. Mūsų medžioklės plotuose yra nemažai elnių. Per rują apžiūrinėji patinus, nustatai, ar pamatytasis – medžiotinas. Kitą kartą išsirenki, jau nusprendi, jog laikas patiesti, o elnias iš rujos vietos pradingsta.
Tas pernai sumedžiotas, kurio ragai įvertinti aukso medaliu, man daug jaudulio įvarė. Išgirdau, kad mauroja. Reikia prislinkti, o patelės saugo, sujudėsi, pamatys, tai ir po medžioklės. Prisiartinau per šūvio atstumą. Elnias, galvą iškišęs iš krūmų, žiūrėjo į toliau stovinčias pateles. Ragų gerai nemačiau. Ir taip su šautuvu, priglaustu prie peties, prastypsojau kokias penkiolika minučių. Pagaliau elnias maurodamas išlindo į atvirą vietą. Ragai besantys „kapitaliniai“. Beliko paleisti taiklų šūvį. Na, pavyko… Džiaugsmo buvo į valias“, – prisiminė medžiotojas.
Taip sutapo, kad kol mudu kalbėjomės apie medžioklę, iš Kalvarijos atvažiavo Raimondo tėvas Vytautas. Sakoma, kad kai susitinka trys medžiotojai, dar jei ant stalo yra kokio vyriško gėrimo, tai kalbos bus iki paryčių. Šį kartą iki paryčių nesėdėjome.
„Medžioklė sudomino dar būnant piemeniu. Būdavo, laukuose „pakeli“ kiškį, iškart įdomumas. Matyt, medžioklei turėjau potraukį. Kai Kalvarijoje įsikūrė medžioklės būrelis, iš karto užsikabinau šautuvą. Medžiotoju tapau 1975 metais.
Pas mus medžiojo Klaipėdos 4-asis būrelis. Buvo daug rusakalbių. Paskui vyko medžioklės plotų pertvarkymai. Kuriam laikui buvome prijungti prie Alsėdžių medžiotojų kolektyvo.
Jei palyginsime anų ir dabartinių laikų medžiokles, tai įstatymai buvo panašūs, tačiau medžiotojų elgesys tada buvo kitoks. Medžioklėse dalyvaudavo aukštų pareigūnų. Į klausimą, kokius žvėris galima medžioti, jie atsakydavo – tuos, kurie juda.
Dabar medžioklės kultūra visai kita, nepalyginama. Klube apdovanojami kiekvienos medžioklės karaliai, medžiotojai, kurie daugiausiai paguldė selekcinių žvėrių. Nustatomas sezono medžioklių karalius, vyksta įvairios šventės. Šiandien tikrai medžioklės kitokios…
Džiaugiuosi mūsų klubo narių draugiškumu. Turime puikų klubo vadovą Saulių Vorauską. Medžiojame ne pyškindami į kairę ir dešinę, o prisilaikydami taisyklių, nustatytų reikalavimų“, – apie medžioklę pasakojo V. Kerpauskas.
Loading ...
