„Man visi medžioklės būdai įdomūs“

 

Iš būsimos mano knygos „60 metų žvėrių takais apie Kantaučius“

Prabėgo pora dešimtmečių, kai privačių miškų savininką Mindaugą Preibį pakvietėme tapti „Kontaučių“ medžiotojų klubo nariu. Jis medžiotojo kelią pradėjo „Purvaičių“ klube, tačiau tarp kantautiškių greitai pritapo ir šiuo metu (nuo 2018 metų) yra kolektyvo vadovas. Reikia pripažinti, jog pastaruoju metu, jam vadovaujant, dar kilnesnės tapo medžioklės. Ne gėda į medžiokles klube ir svečią pasikviesti, kai daugelis miškų apstatyti varovų bokšteliais, o tuose miškuose pilna visokių žvėrių ir vyksta šaunios medžioklės, bendraujama su vietos gyventojais. Būčiau neteisus, jei nepasakyčiau, jog Mindaugas į klubo gyvenimą įnešė griežtumo – pirmiausia reikalaudamas, jog nepriekaištingai būtų vykdomi medžioklės įstatymai.
Dabar, kai pasižiūriu iš pusšimčio mano medžioklės metų atstumo, šimtu procentų galiu patikinti, kaip per tą laiką pasikeitė M. Preibio valdomi, jo nuosavybės miškai, miškų keliai. Ne be reikalo speciali komisija prieš keletą metų jo valdai šalyje skyrė pirmąją vietą.
O juk prieš tą mano minėtą pusšimtį metų ne po gražiausius dabar jau vešančius jo beržynus, išpuoselėtus eglynus, atsiradusį maumedyną, o per pilnus krūmynų neišvažiuojamais keliukais murdėmės po tuometinius miškus. Suprantama, ir tada džiaugėmės medžiokle, bet kaip dabar viskas pasikeitę…
Dabar Mindaugo valdoje esančioje erdvioje pašiūrėje, jo pakrikštytoje „Balaganu“, daugybę kartų pietauta per medžiokles ir net surengti medžioklės sezono uždarymai. Būta net tokių išskirtinių medžioklių, jog greideriu prastumdytas sniegas iki bokštelių medžioklei su varovais. Miško keliukais gali lengvąja mašina važiuoti – patikėkit, tai labai daug pinigiukų jam kainavo, o visu tuo naudojasi klubo medžiotojai. Svarbiausia – iš Mindaugo nesu girdėjęs jokio „bambesio“.
Ir dar, pasakojant apie Mindaugą, skaitytojui būtina pasakyti, jog visas medžioklinis malonumas jam kainuoja nemažai nervų. Pamatysime, kiek ilgai jis įstengs „kariauti“ su vienu kitu norinčiu bet kaip kolektyve elgtis. (…)
Užsukusysis į jo medžioklės pirtelę, kurios svetainėje ir antrame aukšte sukabinti trofėjai, net nepatikės, jog per tuos porą medžioklės dešimtmečių sukaupta didžiulė trofėjų kolekcija. Stirninų ragų jau gal šimtas, šernų iltys, devynių tauriųjų elnių ragai, o vienas įvertintas sidabro medaliu. Dar Afrikoje sumedžioti trofėjai. Ant sienos garbingiausioje vietoje – vilko galvos iškamša.
„Medžioklė mano gyvenime itin svarbi. Turiu daug miškų, užsiimu miškininkystės verslu, tad beveik nėra dienos, kad nebūčiau miške – neišvengiamai matau įvairiausių žvėrių pėdų, pačių žvėrių. Man visi medžioklės būdai patinka, net bebrų medžioklė, klube kartais specialiai surengiamos lapių ir mangutų medžioklės. Bet elnių medžioklė per rują vis dėlto yra išskirtinė, vien dėl tų žvėrių kovų, maurojimo, noro paleisti šūvį tik į medžiotiną. Žinoma, jei to žvėries ragai įspūdingi, laiku sumedžioti, tai viskas gerai, bet aš nevengiu sumedžioti ir tikriausią selekcinį, nors ragai tebus tik keliašakiai.
Galėčiau pasakoti apie kiekvieno elnio sumedžiojimą, nes prisimenu puikiai. Turbūt kaip kiekvienam, taip ir man, išskirtinis dalykas, kai sumedžioji pirmąjį taurųjį elnią. Ne prie vieno buvau prislinkęs ir… nesiryžau šauti, nes apie selekciją dar nieko dorai nežinojau.
Kartą prislinkau, bet šauti taip ir nesiryžau, o paskui paaiškėjo, jog buvo šautinas ir gal net medalinis. Na… ir kas, tegu sau gyvena… Paskui įsigalvojau, o kurių velnių aš einu į medžioklę, jei nešaunu nė į medžiotiną. Tas elnias buvo devynerių metų, ragai verti medalio. Gal aš ir per daug atsargus tapau. Ne vieną ir ne du panašius elnius esu matęs. Tačiau, kai esi vadovas, privalai klubo nariams rodyti pavyzdį ir nespausti gaiduko, jei nors kažkiek suabejojai.
Manau, jog mano rezultatyviam medžiojimui sutampa darbas ir pomėgis – aš daug laiko praleidžiu gamtoje. Deja, dabar tie galiojantys medžioklės įstatymai tikrai yra sunkinantys medžiotojų gyvenimą. Kai kurių nutarimų net sunkiai suprantama logika. Visai nesuvokiama, kad itin padaugėjo vilkų, ir to niekaip kitaip nepavadinsi, kaip bizniu dėl iš Europos gaunamų pinigų. Tai neabejotinai yra prieš gamtą. Dėl papjautų gyvulių daroma didžiulė žala ūkininkams. Nuostoliai apmokami, bet tie pinigai galėtų atitekti tam, kad būtų išsaugota kuri nors nykstanti gyvūnų rūšis. Galiausiai, kas pasakys, kiek vilkai sudrasko kanopinių žvėrių, o mes už medžioklę mokame. Pajamos į valstybės biudžetą – apytiksliai apie 50 milijonų. O kiek dėl medžioklės sukurta darbo vietų…
Niekada ūkininkų gyvuliai nesudraskydavo aptvarų ir neišsibėgiodavo, o dabar nespėjama jų gaudyti. Akivaizdu, kad vilkai laksto aplink aptvarus, baido gyvulius – ir šie, pralaužę elektrinius „piemenis“, išsibėgioja. Nustato limitą, o ar pagalvoja apie vilko sugebėjimus? Be jokio limito šiandien jau nesuvaldysi situacijos – vilkai net į žmonių kiemus, į miestus ateina.
Arba štai – medžioji tykodamas. Prieš pat pusiaunaktį šovei į šerną. Nubėgo. Paieškai reikia atsivesti šunį ir jau prasidėjo kita diena – vėl išrašyk naują medžioklės lapą. Juk tai ta pati medžioklė, kuriems galams tas kitas lapas. Antroje pusėje užrašei, jog daroma paieška, ir turėtų būti viskas. Panašių nesuvokiamų įstatymų – daugybė. Na, nepasitikima medžiotojais, ir tiek, nors būtent medžiotojai yra lyg kokie ūkininkai ir stengiasi gausinti žvėrių populiacijas. Ką bešnekėtų esantieji prieš medžioklę – žvėrių tik daugėja.
Gal prieš kokius dešimt metų mudu kalbėjomės apie smulkiosios faunos naikinimą per šienapjūtę. Juk priimtų nutarimą Aplinkos ministerija, kad būtina, jog šienaujant traktorius važiuotų nuo vidurio lauko, tada šienapjovės išsigandę žvėreliai nubėgtų į mišką. Dabar traktorius suka aplink šienaujamą pievą, o į vidurį susibūrę kokie kiškiukai ir stirniukai žūsta šienapjovės agregate. Tai išspręsti būtų visai paprasta reguliuojant išmokas. Nesilaikai gamtosaugos reikalavimų – išmokos negausi“, – taip apie dabartinę medžioklę mano klubo vadovas.
„Kontaučių“ medžiotojų klubas 2024 metais švęs savo 60-metį. Vienas Dievas žino, ar tas klubas kada nors pasitiks 100-metį. Pasak Mindaugo, keičiasi visuomenė – keičiasi požiūris į medžioklę. Jis pastebi, jog kai kuriuose medžioklės kolektyvuose atsirado susvetimėjimas, kai kas linkęs į individualias medžiokles, o tai išderina bet kurio kolektyvo gyvenimą.
„Gal nežiūrėkim, kas bus ir ar bus, jei klubas švęs 100-metį, – darniai išgyvenkim dešimtmetį, o paskui gal dar… Neabejotinai didžiausią įtaką daro dalis visuomenėje esančiųjų prieš medžioklę. Ta dalis – tai žmonės, kurie nė žalio supratimo neturi apie būtinybę reguliuoti žvėrių skaičių, kad ūkininkams, miškų savininkams netektų sukti galvų dėl žvėrių daromų nuostolių.
Liūdniausia, kad jokia valdžia neatsižvelgia į tikrų gamtininkų, gamtos mokslininkų, miškininkų rekomendacijas. Yra Europos pinigai, parengė projektą, gavo lėšų, o ar bus iš to nauda gamtai – jau nesvarbu.
Kaip bebūtų, mūsų klubas švęs savo jubiliejų ir nieko kito nelieka, kaip tik palinkėti sėkmės. Medžioklei – valio!“ – kalba M. Preibys.