Kai ieškodama kokio racionalaus grūdo su nuotolinio valdymo pulteliu šuoliuoju per komercinių televizijų kanalus, kartais užkliūvu už vaikų namų auklėtinių žodžių: „Tik norėčiau pažiūrėti į akis.“ Tėvams, kurie juos kaip aklus kačiukus išmetė iš savo gyvenimų. Vis galvoju, ką tie pamestieji tikisi pamatyti jų tėvais netapusiųjų akyse? Juk jeigu per visą gyvenimą širdis nepašaukė ieškoti savo kūdikio, ką susitikimo akimirką begali reikšti kad ir kruvinos jų ašaros (kuriomis aš, beje, netikiu nė per nago juodymą)? Ko gero, augusi šeimoje, niekada nesuprasiu.
Tačiau tas noras – pažvelgti į akis – toks per amžius gyvas, kad kažkas žodžiais nepaaiškinamo jame būtinai turi būti. Kartą paklausiau vienišos moters, kurios vienintelis sūnus (beje, talentingas poetas) buvo nužudytas, o kaltininkas nerastas, ką pasakytų žudikui, jei vis dėlto jis būtų nustatytas. „Nieko, – tą pačią akimirką atsakė ji. – Tik norėčiau pažvelgti į akis.“ Nesusitiko. Bet kažkodėl tikiu, kad šito neišsipildžiusio žvilgsnio energija visatos erdvėje suras nusikaltėlį. Ir jeigu Dievas yra, tą nebylaus šauksmo pliūpsnį turėtų perduoti jo vaiko akys. Kad jis paspringtų tos moters skausmu.
Na, čia, tiesą pasakius, mano optimistinė versija. Realybėje žudikas, ko gero, amželį baigė griovyje. Gal tai ir buvo atpildas?
O visai neseniai išgirdau tokį jauno žmogaus posakį: „Norėčiau pažvelgti į akis tiems politikams, kurie mums dievagojosi, kad po euro įvedimo kainų šuolio tikrai nebus.“ Šiandien jų veidai tebešmėžuoja televizorių ekranuose. Deja, žiūrėk tu į jų akis nežiūrėjęs, visada suras, kaip mums, neišmanėliams, paaiškinti (ne pasiteisinti, nes pas mus kaltų nebūna), kad šalies bendrasis vidaus produktas neaugo tiek, kiek buvo planuota, kad kalti ekonomikos rinkos šuoliai ir dar „n“ priežasčių. Todėl šiandien tas jaunuolis su kreiva šypsena jau iš užsienio stebi naujosios Vyriausybės programos dėlionę.
Iš pirmo žvilgsnio programa – nors prie žaizdos dėk. Pažadai svaigina kaip jazminų puokštė: ir parama šeimai, ir kova su skurdu, smurtu, korupcija, ir pensijų didinimas net 40-čia eurų, ir dar daug daug balzamų teisingumo išalkusiai eilinio lietuvio širdžiai.
Neapsidžiaugs gal nebent dalis jaunimėlio, kuriam dėl stipriųjų gėrimų įsigijimo ketinama įvesti 20 metų amžiaus cenzą. Įtariu, kad ir kai kuriems verslo atstovams nelabai patiks planas A: alkoholis – tik specializuotose parduotuvėse.
Teko nugirsti „Info TV“ žinių laidoje ekonomistės, dabar jau Seimo narės, Aušros Maldeikienės komentarą. Ji kritikos nepagailėjo: „Tai nėra programa, tai – kas buvo prie visų valdžių: intelektualinis faršas. Turi per tūkstantį tikslų, bet galimybės labai ribotos. 131 puslapį parašė netalentingi žmonės, kurpiantys dokumentus, kurių patys nesupranta. Tai yra tiesiog „atsikabinkit nuo mūsų – parašėm“.“
Situacija įprasta: priekyje – tikslas, užnugaryje – besirūpinantieji, kad jo nepasiektum.
