Gruodžio 9-osios vakarą gausaus lankytojų būrio sulaukė Žemaitės memorialinis muziejus – Bukantės dvarelis. Ten surengta jauki adventinė vakaronė „Į šaltą gruodį, kur sustoja saulė…“
Sveikindama susirinkusiuosius, Žemaitės memorialinio muziejaus vedėja Aušra Petrošienė akcentavo, kad dabartiniais laikais adventas tarsi paskęsta prieškalėdiniame šurmulyje. Jis tikrai nebėra toks, koks buvo gyvenant mūsų seneliams ir proseneliams – tylus, ramus, paslaptingas. Matydami, kad dienos trumpėja, o saulė vis žemiau bepakyla, žmonės baimindavosi, kad vieną dieną ji visai nebepasirodys. Tad labai laukdavę, kada jinai vėl sugrįš. Na, o tas laukimas buvo apipintas papročiais, prietarais ir net burtais.
Norėdami prisišaukti saulę, senoliai pindavo į ją panašius apvalius, amžinybę simbolizuojančius vainikus – iš eglių, pušų, tujų šakelių, puoštų kankorėžiais, džiovintomis uogomis. Į juos statydavo keturias žvakes: tris violetines, reiškiančias atgailą, ir džiaugsmą simbolizuojančią rožinę, kurią uždegdavo paskutinįjį advento sekmadienį.
Kaip pasakojo A. Petrošienė, Lietuvoje adventas prasidėdavo lapkričio 30-ąją, per Šv. Andriejų. Tądien visi labai stebėdavo gamtą ir pagal jos ženklus spėdavo ateitį: jei sninga, bus gausus kitų metų derlius, jei saulė išlenda – gerai derės daržovės, jei labai šalta, vadinasi, vasara bus karšta. Tądien plunksnomis nekimšdavo pagalvių – kad plėšrūnai žąsų neišgaudytų, nevydavo botagų – kad avims nieko blogo nenutiktų.
Per adventą žmonės daug laiko skirdavo apmąstymams apie nuveiktus darbus, apie savo poelgius, bendravimui su artimaisiais. Tačiau neliūdėdavo – dirbo kasdieninius darbus, porino pasakojimus, žaidė žaidimus. Neliūdėjo ir susirinkusieji į advento vakaronę Bukantėje, kur koncertavo Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus vokalinis ansamblis ir Kūlupėnų skyriaus vokalinis ansamblis „Židinys“, kuriems vadovauja Antanas Žvinklys. Kolektyvas renginiui paruošė ir rimtų advento dainų, ir linksmų pasakojimų, žaidimų, šokių.
Vakaronė užbaigta prie stalo, ant kurio puikavosi dvylika Kūčių patiekalų. Aišku, buvo galima ne tik juos apžiūrėti, bet ir jų paragauti.
