Vasara – palankus metas keliauti. Tad vieną saulėtą ir karštą vasaros dieną Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešosios bibliotekos Pelaičių filialo bibliotekininkė Janina Lenkauskienė pakvietė savo bibliotekos skaitytojus į pažintinę kelionę. Ji buvo skirta paminėti poeto Vytauto Mačernio 100-ąsias gimimo metines, todėl tikslas buvo aplankyti rašytojo gimtinę – Žemaičių Kalvariją, Šarnelę.
Pirmiausia buvo aplankytas Žemaičių Kalvarijoje įkurtas V. Mačernio muziejus, kuriame pelaitiškiai apžiūrėjo poeto išlikusius daiktus, nuotraukas, spaudinius. Apie miestelį prie Varduvos upės, anksčiau vadintą Gardais, pasakojo gidas Bronius Kleinauskas. Jis papasakojo daug įdomių istorijų ir nežinomų V. Mačernio biografijos faktų.
Žemaičių Kalvarijoje užsukta į nuostabaus grožio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo mažąją baziliką. Įdomus faktas, kad V. Mačernio vieta bažnyčioje buvo po Motiejaus Valančiaus portretu. Suoliukas, kur poetas prisėdęs skaitydavo, melsdavosi.
Vykstant į kelionės tikslo vietą – prie V. Mačernio kapo – pakeliui aplankytas Žemaitės muziejus, įkurtas Bukantėje. Maloni gidė papasakojo apie rašytojos gyvenimą, kūrybą, dvarelį. Pelaitiškiai apžiūrėjo restauruotą namą, klėtį, svirną. Pamatė autentiškų daiktų iš rašytojos aplinkos.
Lankytinose apylinkėse poetas V. Mačernis iš tiesų gražiai pagerbtas. Pavažiavus kiek už Šarnelės kaimo, šalia miško iš tolo švietė rodyklė, rodanti, kad poeto kapas yra už 2 kilometrų. Pariedėjus tvarkingu vieškeliu, kita rodyklė atvedė į miško aikštelę, nuo kurios iki V. Mačernio kapo reikėjo eiti pėsčiomis. Šalia informacijos stendo apie Žemaitijos nacionalinį parką kabėjo ir stendas, skirtas poetui, kuriame jis trumpai pristatomas: „Karo metais, uždarius Vilniaus universitetą, kuriame studijavo filosofiją, Vytautas Mačernis grįžo į tėviškę. Čia jis dirbo nuo ryto iki vakaro ir skundėsi laiko stoka – studijavo filosofijos, astronomijos, fizikos veikalus, skaitė užsienio rašytojų knygas, vertė jas, gilino prancūzų, anglų, rusų kalbas, ir visą laiką kūrė. Tuo pačiu metu gimė daug brandžios jo poezijos: rudens, žiemos, pavasario, vasaros sonetai, trioletai, ciklai, eilėraščiai. 1944 metų rudenį jis susiruošė trauktis į Vakarus. Spalio 7 dieną arkliu traukiama brikele išvažiavo į Žemaičių Kalvariją apsižvalgyti, ar ten nėra rusų. Tuo metu iš kitos pusės išniręs rusų tankas paleido kontrolinį šūvį. Skeveldra Vytautui buvo lemtinga, jis žuvo. Arklys jį nebegyvą parvežė į kiemą. Palaidoti kapinėse Žemaičių Kalvarijoje kitą dieną buvo sudėtinga dėl ten prasidėjusių mūšių. Todėl jis buvo palaidotas netoli gimtųjų namų, ant vienos iš jo pamėgtų kalvelių, tarp pušų, eglių ir ąžuolų.“
Perskaitę informaciją pelaitiškiai keliavo iki kapo. Iki jo, kaip buvo nurodyta, vedė puskilometrio takas. Tai buvo labai smagus pasivaikščiojimas mišku pro žaliaskares egles tvarkingai nušienautu taku, pro daugybę didžiulių skruzdėlynų. Pailsusieji galėjo atsisėsti ant suolų, paskaitinėti poeto vizijas, kurios gražiai iškaltos akmeninėse plokštėse.
Dar kiek paėjus jau matėsi kalvelė, ant kurios ir palaidotas beprasmiškai žuvęs poetas. Kuklus V. Mačernio kapas pagal senovinį stilių aptvertas tvorele, auga gražios gėlės. Visa aplinka dvelkia ramybe ir susikaupimu. Ant kalnelio stovi du nedideli informacijos stendai. Vienas skirtas V. Mačerniui ir jo šeimai. Jis atsuktas į jaunojo klasiko gimtąją sodybą. Čia įdėta buvusios nuo seno šiose apylinkėse gyvenusių Mačernių sodybos schema. Trumpai pristatomas poeto senelių ir tėvų valdomas ūkis.
Pelaičių bendruomenės nariai kelionę baigė dvasiškai praturtėję ir nuoširdžiai dėkoja bibliotekininkei J. Lenkauskienei už suorganizuotą turiningą išvyką.
Parengta pagal Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešosios bibliotekos pateiktą inf.
