„Fantazijos man netrūksta, tik gal jėgų jau tiek nebėra“, – sako plungiškė Janina Ramanauskienė. Sunku tuo patikėti. Nepaisant amžiaus – poniai Janinai 75-eri metai – ši elegantiška ir inteligentiška moteris yra iš tų, kurie žavi erudicija, energija, tuo, kad su meile ir atsidavimu imasi širdžiai mielos veiklos. Plungės gyventojai J. Ramanauskienę pažįsta kaip puikią ilgametę pedagogę, poezijos mylėtoją, šaunią renginių organizatorę ir vedėją. Vaikščiojantis Eilėraštis – netgi tokią pravardę studijų metais Janina turėjusi. Meilė eiliuotam žodžiui yra išlikusi iki šių dienų. Šiandien – Pasaulinė poezijos diena. Puikesnio pašnekovo tokia proga nerastume.
15 aplankalų eilėraščių
Panašu, kad studijuojant Vaikščiojančio Eilėraščio pravardė Janinai buvo skirta ne be reikalo: plungiškės atmintyje – dešimtys eilėraščių. „Dabar gal jau sunkiau yra įsiminti, bet tai, ką esu išmokusi iš anksčiau, pamenu“, – nusišypsojo moteris. Tiesa, ji pati nekuria eilių, tik jaunystėje buvo keletas pabandymų, kurie ir šiandien dar guli atminties užkaboriuose. „Aš neprašiau, kad tu mane mylėtum, / Ir kad bučiuotumei mane, aš neprašiau. / Aš nieko neprašiau ir tiek mažai norėjau, / Bet tu man dovanojai dar mažiau…“ – kažkada parašytą ketureilį netruko padeklamuoti Janina.
Nors poete ir netapo, tačiau meilė poezijai šią moterį lydi visą gyvenimą. Dar mokyklos suole atsiradęs susižavėjimas eilėmis J. Ramanauskienės neapleidžia ir dabar. Todėl nieko keisto, kad visuose renginiuose, kur ji dalyvauja, kur turi progos prisidėti prie jų organizavimo, visada skamba eilės. Janina – puiki skaitovė! Jos lūpose skambantys žodžiai išties leidžia pajausti eiliuoto žodžio grožį, kūrėjo norimą perteikti mintį.
J. Ramanauskienė užsiminė, jog per gyvenimą yra sukaupusi 15 aplankalų įvairiausių eilėraščių. Mūsų pašnekovė konspektuoja patikusias eiles, visi sąsiuviniuose nugulę eilėraščiai yra kuo nors ypatingi poniai Janinai, išjausti, užkliuvę jai už širdies. Ir nebūtinai tai yra jau pripažintų, į literatūros istoriją patekusių poetų darbai. „Ir tarp šiuolaikinių kūrėjų tikrai yra labai gerų, vertų dėmesio“, – įsitikinusi ji.
Janinos „labrytukai“
J. Ramanauskienė prisipažino, jog pastaruosius keletą metų yra gana aktyvi socialiniuose tinkluose. Ir čia ją vėlgi įsuko tie patys eilėraščiai. Ypač jai malonu, kad socialiniuose tinkluose atrado bendraminčių, kurie šiandien, kaip pastebėjo plungiškė, neretais atvejais yra tapę netgi geresniais draugais ir pašnekovais už tuos, kuriuos sutinka gyvai. Moteris didžiavosi, kad tarp jos internetinių draugų yra 46 eilių kūrėjai, kurie bendraudami socialiniame tinkle dalijasi savo kūryba, pastebėjimais. Ji savo ruožtu taip pat nėra tik pasyvi internetinio turinio stebėtoja. Pasirodo, Janina yra tikra… „influencerė“!
„Kiekvieną rytą stengiuosi su savo draugais pasisveikinti, parašyti ką nors ypatingo, pasidalyti pastebėjimais, kartais patarimais. Dažnai tiesiog parašau patikusią mintį iš perskaitytos knygos. Mėgstu skaityti, pastaruoju metu – filosofines knygas. Džiugu girdėti, kad žmonės laukia tų mano „labrytukų“. Jei kurią dieną „nepasirodau“, draugai tuoj susirūpina, kas man nutiko“, – šyptelėjo Janina.
Aišku, Janinos meilė poezijai randa terpę ir čia: jos draugams feisbuke tapo maloniu įpročiu kiekvieną pirmadienį išvysti plungiškės darytus vaizdo įrašus, kuriuose ji skaito poeziją.
Griežta, bet mylima mokytoja
Turint omenyje Janinos meilę knygoms, eilėraščiams, nesunku nuspėti, kad ji visą gyvenimą buvo susijusi su tuo. Plungiškė – ilgametė pedagogė, daugybę metų paskyrusi lietuvių kalbos ir literatūros mokymui. Sakė buvusi griežta mokytoja, tačiau niekada nevengusi improvizacijų pamokose, kadangi širdyje ji – romantikė. Gal dėl to ir ta poezija taip jaudina širdį.
Savo kaip mokytojos kelią J. Ramanauskienė pradėjo dabartinėje Plungės akademiko Adolfo Jucio progimnazijoje (tuomet – 1-oji vidurinė mokykla). Po dešimtmečio darbo čia teko kurį laiką dirbti Plungės rajono švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja, vykdyti veiklą ir rajono moterų taryboje. Vėliau – vėl „pilna koja“ sugrįžo į mokyklą: dabartinėje „Ryto“ pagrindinėje mokykloje (tuomet – 5-oji vidurinė) išdirbo 21 metus. Ir šiandien dar jaudina prisiminimai iš staigmena tapusios išleistuvių šventės, kai būdama 64 metų apsisprendė išeiti į užtarnautą poilsį. Tuomet atsisveikinti su mylima ir gerbiama mokytoja susirinko ne tik esami, bet ir buvę mokiniai.
Dirbdama mokytoja ji rengė įvairias poezijos popietes ir šventes, paruošė ne vieną skaitovą, džiuginusį laimėjimais konkursuose. Ruošdami išleistuvių vakarą Janinai jos mokiniai surengė įstabią poezijos šventę.
„Labai daug meilės poezijai vaikams daviau. Prisimenu, kaip vienas mokinys, palikdamas mokyklą, man pasakė, kad atsimins mano griežtas pamokas, bet labiausiai ačiū, mokytoja, už meilę poezijai“, – pažymėjo Janina.
Didžiuodamasi mokytoja mums parodė jai ypatingą leidinį – jos mokinių rašytų eilėraščių knygą!
Ir šiandien J. Ramanauskienė nėra pamiršta. Svečiuose ji dažnai sulaukia ją aplankančių mokinių, kurie grįžę į Plungę neužmiršta užsukti ir pas buvusią mokytoją. Kokie smagūs ir ilgi pašnekesiai, pilni įdomių prisiminimų, tuomet būna!
Be veiklos – tik trumpam
Užvėrusi mokyklos duris J. Ramanauskienė manė, kad štai pagaliau atėjo laikas, kad ji galės nieko neveikti. Klydo. „Gal metus ištvėriau namuose. Vyras tuomet tapo Plungės trečiojo amžiaus universiteto (TAU) rektoriumi. Vis paklausdavo, ar dar nenoriu prisijungti. Taip atsiradau ir aš universitete“, – prisiminė Janina. Ir štai jau dešimtmetis ji yra uoli studentė. Kurį laiką buvo ir Plungės TAU Pasaulio pažinimo fakulteto dekanė. Šiuo metu dalyvaudama universiteto veikloje aktyviai organizuoja įvairius renginius, yra įkūrusi Poezijos klubą, inicijavo ir kurį laiką kuravo universiteto Moterų klubo veiklą.
Janina kartu su vyru Stanislovu Tutliu yra vieni pagrindinių sraigtų, kurie įsuka Plungės TAU veiklą. Moteris pripažįsta – nėra lengva, kartais apima ir nusivylimas, tačiau malonios akimirkos ir kolegų bendrystė viską atperka.
Šiandien Janina turi malonų rūpestį – artėja jos taip mylimas Romansų vakaras. „Jau ketvirtą kartą organizuosime šią šventę“, – pabrėžė ji. Janina imasi visų organizacinių rūpesčių, stengiasi, kad renginys būtų įdomus ir gražus, todėl daug darbo, laiko ir jėgų reikia įdėti ir ruošiant dekoracijas – norisi, kad viskas žiūrovams teiktų džiaugsmą.
Ramybės oazė sode
„Turėtumėte atvykti pas mus į sodą. Ten atvirų durų sodas yra! Kai pražysta 35 hortenzijos, rožynai – labai būna gražu!“ – užsiminė mums ponia Janina. Buvimo šioje aplinkoje labai laukia ir ji pati. Nesvarbu, kad puoselėjant sodą reikia įdėti nemažai darbo, tačiau viską atperka galimybė mėgautis tenykšte ramybe.
„Visokios vakaronės ten vyksta, poezijos vakarai. Prisikviečiu savo draugių poečių. Skaitome, bendraujame – būna tikrai labai smagu“, – sakė J. Ramanauskienė. Net neabejojame, kad taip ir yra.
Kaip atsisveikinsi su ponia Janina be eilių? Pašnekovė parinko žodžius, kurie, rodos, atskleidžia šios žavios pašnekovės visą vidinį pasaulį: „Aš – siela, panorėjusi gyventi / Ir apsivilkus moters žemiškąjį kūną. / Aš atėjau į šį pasaulį tik pasverti / Širdies svarstyklėmis būties trapumą. / Draugų bagažas – visas mano turtas, / Kuris likimą privertė suaugt, / Išsprūdęs žodis išlekia lyg burtas – / Jo nei grąžint gali anei sugaut. / Aš trokštu švęst gyvenimą lig galo – / Jau nebedirbt, augint gėles ir džiaugtis dabartim. / Man savas skausmas – jis mane apvalo, / Ir ateities dienorašty pavirsta praeitim. / Ką dar galiu pridėt prie viso šito? / Nebent kad myliu šį gyvenimą, vaikus, / Neverta peikt manęs nei girti, / Bet man malonu matyti jūsų draugiškus šypsnius“ (I. Bumbliauskienė).
