Julija Kneitienė, sceną įsimylėjusi jau pirmoje klasėje, šiemet mini savo kūrybinės veiklos Telšiuose 50-metį. Pasak žinomos moters, didžioji dalis kūrybiškumo į jos kraują buvo įlieta pirmojoje mokykloje Šiaulių rajone, Gruzdžiuose, jos pirmosios mokytojos, skatinusios kūrybiškumą.
„Mokykla, kurioje mokiausi, – gėrio ir grožio sala, į kurią norisi sugrįžti, kai pavargstu nuo gyvenimo“, – gražiai apie mokslo įstaigą atsiliepia Julija.
Pirmasis spektaklis – trečioje klasėje
Pačiame pirmame spektaklyje „Karalius taškas“ Julija suvaidino dar trečioje klasėje 1961 metais. O pradinių klasių mokytojos vyras suorganizavo šio spektaklio garso įrašymą ir išsiuntė į radiją, kad būtų transliuojamas kaip radijo įrašas. Tai buvo pirmoji tokia patirtis.
Nuo penktos klasės, kai Julija pradėjo lankyti vidurinę mokyklą, kasmet turėdavo po vieną naują spektaklį. Šioje mokykloje taip pat buvo labai skatinami menai – kasmet metų pabaigoje visos klasės turėdavo surengti po programą ir ją pristatyti.
„Tuos laikus atsimenu puikiai. Buvo šviesūs laikai. Vieni iš ryškesnių mokykloje pastatytų spektaklių – „Sniego karalienė“, „Pelenė“ ir kiti“, – prisimena moteris.
Vietoje aktorinio –choreografijos mokslai
Kai reikėjo rinktis, kur studijuoti, Julijai kitokių minčių nebuvo – tik aktorinis. Kitaip ir būti negalėjo – nuo mažų dienų aktorystė tarsi įaugo į kraują. Pirmą kartą merginai įstoti nepavyko. Nusprendė pamėginti į choreografiją. Mokytojai Juliją bandė atkalbėti, nes ne tik menai, bet ir kiti mokslai jai gerai sekėsi. Tačiau nepaklausė jų, kadangi save matė tik šioje srityje, – įstojo į choreografiją Vilniuje.
Baigusi mokslus turėjo rinktis, kur nori vykti dėstyti.
Telšiai paliko įspūdį visam gyvenimui
„Tais laikais paskirdavo, kur dirbsime. Davė sąrašus su miestais, kur yra laisvų vietų. Iš karto pasakiau, kad dideli miestai manęs netraukia, ir išsirinkau Telšius. Visi nustebo, klausė: „Kodėl Telšiai?“, – su šypsena pasakoja Julija.
Telšius moteris pasirinko ne šiaip sau. Šiaulių rajonas, pasak jos, buvo nykus – nei kalvų, nei vandens telkinių. O Telšių rajonas dar vaikystėje paliko įspūdį. Julija prisimena, kaip tėvai ją vežė į Telšius priimti Sutvirtinimo sakramento. Važiuodama Varnių keliu ji akių negalėjo atitraukti, kaip viskas kalnuota, kaip gražu. Jai, vaikui, didelį įspūdį paliko Telšių Masčio ežeras ir bažnyčia, stovinti ant kalno. Tie vaizdai įsiminė visam gyvenimui. Tad priimant sprendimą, kur dirbti, net abejonių nekilo. Prieš 50 metų, 1974-aisiais, atvykusi į Telšius, čia ir liko.
„Dūšioj“ – tikra žemaitė
„Žemaičių tarmę išmokti yra sudėtinga, tačiau teatras privertė, kadangi reikėjo atlikti vaidmenų, kai kalbama žemaitiškai. Pirmą kartą prabilti žemaitiškai išdrįsau tik 1992 metais. Visiems buvo labai juokinga“, – sunkią pradžią prisimena Julija.
Pasak aktorės, pats geriausias jos žemaičių tarmės mokytojas – šokių partneris. Visuomet prašo su ja kalbėtis tik žemaitiškai.
„Po tiek metų „dūšioj“ aš tikra žemaitė. Turiu net žemaičio pasą, kurį man įteikė, kai vaidinau spektaklyje „Piršlybos“, – džiaugiasi Julija.
Mėgstamiausi vaidmenys
Vienas iš mėgstamiausių aktorės vaidmenų buvo spektaklyje „Savižudis“ 1993–1994 metais. Julijai vaidmuo patiko, nes reikėjo vaidinti paprastą moterį, gyvenančią nepritekliuje, kurios vyras buvo geriantis. Šis vaidmuo buvo artimas, kadangi tais laikais aplinkui buvo daug tokių pavyzdžių, taip atrodė dažna šeima, tad ir vaidinti praktiškai nereikėjo – viskas išėjo natūraliai. Ir su scenos partneriu Raimondu Šilansku spektaklyje vaidinti buvo lengva.
„Nelaikau savęs gražia, bet visuomet manęs prašydavo įkūnyti gražias, elegantiškas moteris. Šis vaidmuo buvo kitoks“, – įsitikinusi aktorė.
O vienas iš dabartinių mėgstamiausių Julijos vaidmenų yra spektaklyje „Vėinakėimapablūdėmā“, kuriame reikia ne tik vaidinti, bet ir šokti.
„Puiku, kad galiu išreikšti save ne tik per žodį, bet ir per judesį“, – sako aktorė.
Teatras – gyvenimo meilė
Iki sulaukdama pensijos Julija 38-erius metus dirbo Kultūros mokykloje choreografijos dėstytoja, Menų katedros vedėja ir, žinoma, teatre – tai jos „dūšia“ ir gyvenimo meilė. Daugiau jokios kitos veiklos nebuvo. Moteriai yra siūlę dirbti pavaduotoja, tačiau nedvejodama atsisakė, kadangi įprastas darbas nuo 9 iki 17 val. – ne jai.
Išėjusi į pensiją 2013 metais pradėjo vadovauti Telšių trečiojo amžiaus universiteto dramos būreliui. Kaip sako Julija, išdrįso save išbandyti ir režisieriaus „batuose“. Po keleto metų su komanda perėjo vykdyti savo veiklos į Telšių rajono pensininkų sąjungą „Bočiai“.
Darboholikė irperfekcionistė
2021-aisiais Julija pradėjo šokti pagyvenusių žmonių tautinių šokių kolektyve „Džiugas“, kuriam vadovauja ir prie kolektyvo pakvietė prisijungti vadovė Janina Reinienė. Ansamblis aktyviai dalyvauja įvairiuose šokių konkursuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
„Per visą savo karjerą, kai dirbau choreografijos dėstytoja, esu sukūrusi choreografiją dvylikai spektaklių. O dabar, kai esu šokėja, vadovės Janinos paskatinta, sukūriau pirmąjį šokį mūsų kolektyvui, kuris debiutuos per mano kūrybinės veiklos 50 metų jubiliejų“, – nedrąsiai prisipažįsta Julija.
Išties šiam žingsniui ją teko įkalbinėti, ilgai tam nesiryžo. Tačiau idėja gimė. Pagal Teklės Kryževičiūtės poeziją Robertas Tekorius adaptavo ir sukūrė originalią šokio muziką, įdainavo „Masčio“ choras. Taip gimė originalus kūrinys ir Julijos kurtas šokis.
„Jei ką nors darau, tai darau iki smulkmenų. Esu darboholikė ir perfekcionistė. Kitokios būsenos nėra. Aš visada dirbu“, – teigia Julija.
Įkvėpimas – dukra
Moteris bendrystę yra užmezgusi ir su Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešąja biblioteka. Vaidindama dviejų moterų spektaklyje „Seserys“ labai susidraugavo su scenos partnere ir aktore Rasa Stanevičiūte, kuri išėjo dirbti į biblioteką, o jų draugystė ir ryšys išliko, tad pradėjo kurti kartu.
O kūrybos įkvėpimas ir Julijos pasididžiavimas – dukra Margarita Kneitaitė. Margarita dirba finansų srityje, turi tris diplomus, greitu metu rankose laikys ir ketvirtą, tačiau yra meniškos sielos – rašo eiles ir tapo. Būtent dukros kūryba ir tapo jos įkvėpimu kuriant performansus bibliotekoje, įvairioms šventėms, deklamuojant jos kurtas eiles.
„Niekada anksčiau nedeklamuodavau eilėraščių, tačiau išmokau. Ji rašo kaip spektakliams. Skaitant galvoje vaizdai patys dėliojasi“, – didžiuojasi dukros talentu Julija.
Jaunatviškumo paslaptis – darbas
Paklausta, kokia jos jaunatviškumo paslaptis, scenos meistrė atsako: „Darbas. Neleisti sau pasenti. Jei nuolatos gulėsi lovoje, sėdėsi prie televizoriaus, tuomet bus reikalinga lazdelė. Svarbiausia – vidinė energija. Mumyse veikia užburtas ratas: jei bėgsi, lėksi – nesensi.“
