Artėjant Pasaulinei turizmo dienai, kuri minima rugsėjo 27-ąją, kilo mintis pakalbinti turistauti mėgstantį žmogų. Na, ne tokį, kuris per kiekvienas atostogas kojas prie Viduržemio jūros ištiesia, o tikrą turistą – bebaimį, išmaišiusį ir kalnus, ir dykumas, patyrusį daugybę įvairiausių nuotykių. Būtent tokia yra plungiškė keliautoja, mokytoja Ilona Vaitiekutė. Įdomu tai, kad pedagogė ne tik pati yra nepailstanti turistė, bet ir savo mokiniams šį įdomų pomėgį siekia įskiepyti. Akademiko Adolfo Jucio pagrindinėje mokykloje, kurioje Ilona dirba, prieš septynerius metus, rugsėjį, jos iniciatyva įsteigtas iki šiol populiarumo neprarandantis jaunųjų turistų klubas „Šimtakojis“.
Mokytoja Ilona pasakojimą pradėjo nuo savo veiklos mokykloje, kurioje ji dirba jau 25–erius metus. Būtent 1986–aisiais ji baigė aukštuosius mokslus ir įsidarbino Akademiko A. Jucio pagrindinėje mokykloje, kuri tuomet dar vadinosi 1–ąją vidurine. Kaip jau minėjome, jaunųjų turistų klubas įsteigtas prieš septynerius metus. Kodėl „Šimtakojis“? Ilona juokiasi: „Gal todėl kad jis labiausiai į keliautoją panašus, be to, kiekvienas turistas kartais norėtų turėti šimtą kojų – kad visur suspėtų ir nepavargtų.“
Anot Ilonos, jaunųjų turistų klubas labai populiarus, ir šį rugsėjį į jį susirinko net 40 mokinių. Yra ir penktokėlių, bet yra ir tokių, kurie jau ne vienerius metus šia popamokine veikla užsiima. Ilonos teigimu, vaikai vienas iš kito sužino, kad klube įdomu, kad laukia išvykos, iškylos, nuotykiai. Be to, klubas kasmet mokykloje surengia praėjusiojo sezono savo veiklos fotografijų parodą, o jose visas turistavimo smagumas ir atsispindi.
„Į užsienį nekeliaujame. Aš manau, kad pirmiausia vaikai turi pamatyti ir pažinti savo kraštą, o kitas šalis pamatys suaugę arba tėvai juos nuveš,“ – sako pašnekovė. Jaunieji turistai daugiausiai žygiuoja pėsčiomis, mina dviračiais, žiemą – slidėmis. Plateliai, kitos Žemaitijos vietos, pajūris – būtent šias vietas išmaišę jaunieji keliauninkai. Kartais ir su nakvyne ar net keliom parom į žygį išsiruošiama. Tai vaikams ypač patinka. „Jie kas antrą naktį galėtų į iškylas su palapinėmis eiti. Vaikams ir paaugliams tai net tik nauji potyriai, bet ir puikios gyvenimo pamokos – kad turim vienas kitą suprasti, padėti,“ – įsitikinusi mokytoja.
Mokydama vaikus pamėgti keliones bei aktyvų poilsį, Ilona ir pati vietoje nenustygsta – nėra atostogų, kad ji kur nors nepakeltų sparnų. Tiesa, turistavimo pradžioje jos keliai driekėsi į Rytus, į tuometinę plačiąją tėvynę, dabar, priešingai, – Vakarų pusėn.
Ilona sako nuo pat vaikystės buvusi vienoje vietoje nenustygstanti nenuorama, nuo mažens mėgusi sportą, buvusi krepšininkė, orientacininkė. Ir pakeliauti patikdavę, tačiau į pirmąją rimtą kelionę ji susiruošė jau dirbdama mokykloje. Tiesa, tada ji net neįtarė, kad tas žygis bus toks rimtas, sudėtingas, ir leidosi į jį kaip į nuotykį. Jos laukė… Kaukazas.
Anot pašnekovės, susibūrusios draugėn, kelios bendramintės sumanė, kad būtų smagu pakeliauti. Tarp jų buvo ir anksčiau keliavusios Kristina Paulauskaitė bei Aldona Kuprelytė. Šios savo pasakojimais kitas drauges sužavėjo kalnais, tos ir neatsilaikė – ryžosi žygiui į Kaukazo kalnus. „Tai buvo nuostabi kelionė, įspūdžių palikusi visam gyvenimui. Juk net neįtarėme, kad mūsų laukia ledinės sienos, bedugniai tarpekliai. Buvo ir baimės, ir streso. Ir lietuviškų ašarų tuomet Kaukazas ragavo“, – prisiminimais dalijosi keliautoja.
Po pirmojo žygio Ilona, kaip nutinka daugeliui keliautojų, pamilo kalnus ir, kaip sakoma, susirgo jų liga. Kadangi tuomet sienos į Vakarų pusę buvo uždaros, keliavo Rytų, Šiaurės, Pietų kryptimis. Viena įspūdingiausių kelionių – į Buriat Mongoliją. Tada grupė plungiškių traukiniais traukė į Maskvą, iš jos – į Ulan Udė miestą. Kiekvienas vežėsi ir dviratį. Jais apkeliavo visą Buriat Mongoliją, aplankė ir sutvarkė ten galvas padėjusių lietuvių tremtinių kapines, susitiko su tame krašte tebegyvenančiais tautiečiais. O vėliau dar patraukė į Sajanų kalnus ir namo grįžo… tik po mėnesio.
Dabar Ilona su draugėmis keliauja jau kiton pusėn – į Vakarus, bet vėlgi traukia kalnai – Norvegija, Austrija, Šveicarija, Slovakija, Slovėnija. „Ankstesnės mūsų kelionės būdavo kitokios – nenuspėjamos, be civilizacijos, su nakvynėmis po atviru dangumi. Dabar jau kitaip: kalnuose laukia nameliai, nuomojamos palapinės, turistai iš vienos vietos į kitą pervežami autobusais. Žinoma, patogiau, bet ir anuometinių kelionių tikrai nepabūgčiau“, – sako keliautoja.
Ilona turi ir dar vieną labai įdomų pomėgį – fotografiją. Kaip pati sako, turistavimas ir fotografavimas – neatsiejami dalykai – kaip galima keliauti ir neįamžinti to, ką matai. Su fotoaparatu ji nesiskiria nuo pat pirmųjų savo kelionių. Daug fotografuoja ir kasdienybėje – gamtą, žmones, jų portretus. Ją ypač žavi žiemos vaizdai. Na, o pastaruoju metu Ilona sako labai pamėgusi saulėtekius ir saulėlydžius – tokių fotografijų jau visą seriją padariusi.
Iš pradžių Ilona fotografavo tik dėl savęs, o prieš kelerius metus pirmąkart ryžosi savo darbus eksponuoti, nors iš draugų raginimų parodyti savo fotomeną jau seniai sulaukdavo. Dabar jau kur kas drąsiau jaučiasi – ir į plungiškių fotografų bendruomenę įsiliejo, ir įvairiose parodose dalyvauja. „Bet man dar mokytis ir mokytis. Tobulėti ribų tikrai nėra“, – kukliai apie save kalba keliautoja ir fotografė I. Vaitiekutė.
