Ko gero, visi svajojame užauginti vaikus, sulaukti vaikaičių, o jei laimė nusišypsos – ir provaikaičių. Bet… Kaip sakoma, su Dievu sutarties niekas nesudarė, tad vieniems jis atseikėja vos keliasdešimt, o kitiems ir šimtą ar net daugiau metų. Pernai plungiškiui Liudui Stončiui sukako 105-eri. Praėjo metai, tad pasidomėjome, kaip laikosi, ko gero, vyriausias mūsų rajono gyventojas, kuriam rytoj, kovo 6-ąją, sukaks 106-eri.
L. Stončius gimė ir užaugo Kulių seniūnijos Didžiųjų Mostaičių kaime. Buvo trečias iš šešių vaikų. Be jo, šeimoje augo dar keturi berniukai ir mergaitė. Šiuo metu vyriškis nebeturi nei brolių, nei sesers. Senolį prižiūri dukra Elena Gedrimienė, kartu gyvena ir vaikaičio Prano Gedrimo šeima.
Mokyklą Liudas lankyti pradėjo dešimties, bet baigė tik dvi klases. Tačiau tai nereiškia, kad nieko neišmoko, – per dvejus metus išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti. Kaip sakė Elena, tėvas labai gerai mintinai skaičiuodavo. Gal tai ir nulėmė, kad tokio amžiaus būdamas plungiškis turi gana neprastą atmintį.
Dirbo L. Stončius baldų dirbtuvėse, Gargžduose išmoko statybininko amato. Darbuotis teko ir kolūkyje, ir statybose. Kaip pats prieš metus teigė, darė viską, ką reikėjo. Sakoma, kad darbas žmogų puošia, matyt, dėl to L. Stončius, kol tik sveikata leido, ir malkas skaldė, ir daržus ravėjo… O sveikata suprastėjo, kai beveik šimtametis Liudas, norėdamas sutvarkyti stogą, nuo kopėčių nukrito. Pernai šnekintas sukaktuvininkas prisipažino, jog jei tik sveikata leistų, ir dabar viską dirbtų.
Su žmona Juzefa Liudas užaugino tris vaikus: Praną, Antaną ir Eleną. Dabar džiugina šeši vaikaičiai, dvylika provaikaičių ir keturi proprovaikaičiai.
Kaip sakė telefonu kalbintas P. Gedrimas, senolio sveikata, žvelgiant į jo amžių, gana neprasta. „Būna dienų, kai jaučiasi prasčiau, būna, kad geriau. Būna, kad vaikšto, į lauką pasėdėti išeina, o būna, kad nori ilgiau pagulėti. Bet juk tai normalu tiek metų sulaukus“, – pasakojo mums ilgaamžio anūkas. Pasak jo, rimtesnių sveikatos bėdų senolis per metus neturėjo. Gal tik organizmą lašelinėmis pastiprinti reikėjo. O kaip dėl „kovido“? Ar nebuvo baisu, kad prie senolio prikibs? Prano žmona Jolanta pajuokavo: „Prie tokio ilgaamžio „korona“ nė artyn nelenda. Vis tiek neįveiktų.“
Praėjusiais metais pasveikinti sukaktuvininką artimieji dar galėjo gyvai, tad kaip šiemet švęs? „Turbūt mudu po taurelę išlenksime, ir viskas“, – neslėpė P. Gedrimas. O kodėl ne? Juk ir pats L. Stončius pernai mums prisipažino, jog jei būdavo reikalas, vieną kitą „burnelę“ išgerdavo.
„Reikia Dievą mylėti ir gyvensi ilgai. Visą amžių taip dariau“, – toks buvo Liudo ilgaamžiškumo receptas. Vyriškis mums prisipažino, jog buvo užsiprašęs 100 metų su magaryčiomis. Ir, matyt, jis to nusipelnė. Juk sakoma, kad gyvenimo trukmė priklauso ne tik nuo genų, gyvenimo būdo, bet ir nuo to, kokios mintys tavo galvoje. Tad linkime senoliui ne tik sveikatos, bet ir dar bent keletą metų tų prašytų magaryčių.