Laurynas Bunka – įdomus pašnekovas. Sako, kad iš savo gyvenimo patirties galėtų ir knygą parašyti. Neabejojame – vien pokalbis su juo parodo, kad reikalų turime su žodžio kišenėje neieškančiu, savą gyvenimo filosofiją ir puikų humoro jausmą turinčiu kraštiečiu, kurio pragyventi metai spalvingi ir kupini įvairiausių nuotykių, linksmų, o kartais ir nelabai, įvykių. Laurynas – plateliškis, prieš porą dešimtmečių – ir „Plungės“ laikraščio žurnalistas. Tiesa, daug metų gyvenantis svečiose šalyse. Kaip ten jam sekasi?
– Laurynai, esate vienas iš tų žmonių, kurie jau nemažai metų gyvena ir dirba ne Lietuvoje. Kokia Jūsų išvykimo istorija?
– Mano gyvenime kiekvienas, net ir nedidelis, įvykis lengvai virsta nepaprasta istorija. Greičiausiai todėl, kad aš pats labiausiai vengiu nuobodulio ir iš visko stengiuosi padaryti ką nors įdomaus. Turiu savo tokį posakį (šiaip dažniausiai vartoju tik savo paties posakius): kas šiame pasaulyje gali būti nuobodžiau už normalumą?
Mano kaip emigranto gyvenimas prasidėjo Kipre. Tai buvo gana įspūdingas laikas. Galėčiau knygą parašyti. Ir joje tikrai nebūtų nė žodžio apie išgertuves, ištvirkavimus ar nusikaltimus. Bet grįžkime prie išvykimo – tai buvo šiek tiek mistinis, visiškai spontaniškas atvejis. Ko gero, tai buvo tikras išsigelbėjimas nuo užgriuvusių negandų. Lietuvoje buvau ką tik netekęs šviesaus atminimo mamos, o prieš tai išgyvenęs ir šeimos griuvimo dramą (kaltinau dėl to tik save). Ir mano motyvacija džiaugtis gyvenimu ir dar ką nors jame daryti buvo pakibusi ant plauko. Galite tikėti, galite ne, bet buvo labai panašu į tai, jog pagalbos ranką netikėtai man ištiesė pats dangus, kur kaip tik ir iškeliavo mano mamos siela.
Mano mylima giminaitė, kuri man šiek tiek padėjo tiesiogiai liūdniausiomis gyvenimo akimirkomis, staiga paskambino ir sako: turiu tau darbo pasiūlymą Kipre. Pamaniau, kas bus, tebūnie, gal čia ir yra ta akimirka, kai reikia surizikuoti, jei nori pajudėti iš mirties taško. Gal čia ženklas, kad laikas veikti… Žodžiu, išvykau ir visiškai nenusivyliau. Man labai pagelbėjo teta, tėtis, sesuo… Mylimi giminaičiai, pamatę, kad aš vėl už kažko kabinuosi, man padėjo.
O Kipre sekėsi gana puikiai, tik finansiškai ten nebuvo jokių ryškių perspektyvų, todėl negalėjau pasilikti labai ilgam. Bet galiu drąsiai pasakyti kaip patikrintą faktą be jokio nereikalingo didžiavimosi: dirbdamas dviejuose viešbučiuose Kipre girdėjau, kad esu geras darbuotojas, net skaičiau apie tai turistų atsiliepimus internete. Vasaros sezono metu nugirdau, kad esu geriausias gelbėtojas, kokį tas viešbutis yra turėjęs. O žiemą dirbdamas kitame viešbutyje sodininko pagalbininku ariau kaip dramblys ir tuo mėgavausi. Ne viską mokėjau, ne viskas sekėsi puikiai, bet viešbučio generalinis vadybininkas laikė mane geriausiu darbuotoju ir mano reikalus, susijusius su darbo dokumentais, sąlygomis ir mano poreikiais, tvarkė pats tiesiogiai, asmeniškai be jokių registracijų priėmęs mane savo kabinete.
Po vienerių metų Kipre – pora įspūdingų vasarų Švedijoje, ir tik tada apsistojau Anglijoje. O nuotykiai lydi mane visada. Nepamiršo jie manęs niekur niekada.
– Šiuo metu dirbate Jungtinėje Karalystėje. Kaip gyvenimas emigrantams čia pasikeitė po „Brexit’o“?
– Iš tikrųjų po „Brexit’o“ nenutiko nieko ypatingo, apie ką būtų įdomu papasakoti. Mano akimis, vietiniai žmonės sukandę dantis valgo tai, ką prisivirė, ir viskas apsiriboja tik rūgščiomis jų bei piktdžiugiškomis emigrantų replikomis. Tai iš principo politiniai dalykai, kurie man yra labai nuobodūs, ir aš saugau nuo to savo gyvenimą. Vadovaujuosi ne visai teisingu principu: panorėjęs kartais įkišu savo trigrašį į politines diskusijas, vien dėl prasiblaškymo, bet dideliems politikos įvykiams neleidžiu persismelkti pernelyg giliai į savo gyvenimą.
– Dirbate perkraustytoju. Sudėtingas darbas? Anglai nėra pernelyg priekabūs darbdaviai emigrantų atžvilgiu?
– Perkraustytojo darbas – labiau papildoma veikla. Darau daug dalykų čia, Anglijoje, ir neketinu iki gyvenimo galo užsiimti tik kuo nors vienu. Nuolatinis mano gyvenimo palydovas – tai tik filosofija. Per ją žiūriu į viską ir bandau rasti atsakymus, motyvaciją bei pateisinimus savo gyvenimo sprendimams. Stengiuosi matyti situaciją realiai ir suvokiu, kad darau labai daug klaidų. Bet turbūt tokia visų filosofų ir svajotojų dalia. Joks darbas nėra čia labai sudėtingas, kurį dirbdamas gali uždirbti pinigų, išlaikyti šeimą, pasirūpinti tuo, kuo privalai. Neabejoju, jei nebūčiau tuo, kuo esu… Jei būčiau normalus, į pragmatiškumą linkęs praktiškas žmogus, nepasiduodantis svajonėms ir „kietai“ siekiantis tikslo, dabar gal jau ir jachtą turėčiau. Tačiau jaučiu, kad nenoriu prarasti gražių gyvenimo dienų dėl šviesios teorinės ateities. Suvokiu, kad net ir darydamas klaidas turiu gyventi toliau ir siekti gerų dalykų, užuot pasinėręs į savigraužą. Kiekvienam savo dalia.
O dėl anglų – tai jie labai malonūs žmonės. Absoliuti dauguma mano sutinkamų vietos gyventojų – mandagūs, išauklėti, tolerantiški. Gal čia tik man taip sekasi, nežinau. Sutinku, kad už akių anglai galbūt esti visiškai kitokie, gal apskundžia tave, gal parašo blogiausius atsiliepimus ir panašiai… Bet turiu būti sąžiningas – apie tokius atvejus girdžiu tik iš kitų lūpų. Asmeniškai man su tuo susitikti praktiškai netenka. Galbūt aš tiesiog to nepastebiu, nes koks gi man skirtumas, ką anglai šneka, kai aš jų negirdžiu? Man pakanka žinoti, kad jie maloniausi žmonės, kai aš su jais bendrauju, ir tai tikrai labai palengvina gyvenimą.
– Jūsų kaip emigranto karjeroje juk ne tik Jungtinė Karalystė, Kipras ar Švedija, bet ir kitos šalys. Pasidalykite patirtais nuotykiais.
– Gal čia tik man taip, pasinėrus į puikybę, atrodo, bet manau, kad galėčiau parašyti knygą apie savo nuotykius. Bet ji ir būtų tos puikybės išraiška, dėl to manau, kad pats niekada nenorėčiau to daryti.
Tarkim, vien tik iš Kipro etapo, trukusio vienerius metus, galėčiau papasakoti, kaip supausi palmės viršūnėje, jos šlapiems lapams styrant tarp aukštos įtampos laidų (toks buvo darbas), niekur nepritvirtintai apsauginei virvei lyg svambalui kabant man už nugaros. Tik pirmąkart pamaniau, kad laidais neteka elektra, kol neužmečiau ant jų nupjauto palmės lapo. Lapo svoris „užtrumpino“ laidus, ir už pusės metro man po kojomis jie ėmė įspūdingai kibirkščiuoti. Po akimirkos viskas liovėsi ir dirbau toliau.
Kaip gatvėmis lyg koks dramblys tampiau palmių lapus, prisirišęs juos ant ilgos virvės. Automobiliu atvažiavęs lapų išvežti senukas sodininkas pamatydavo, kad jam čia veikti nebėra ką.
Kaip be jokių apsaugos priemonių ir specialaus pasiruošimo aštuonias valandas be lašo vandens ir nė trupučio maisto vaikščiojau kalnais tokiose vietose, kur joks normalus žmogus nėra žengęs. Kaip avis saugoję šunys neteko amo, kai aš nusileidau nuo kalnų jiems už nugaros iš ten, iš kur jie nesitikėjo, ir pradėjo nedrąsiai amsėti tik tada, kai aš, praėjęs pro juos ir prasiyręs tarp avių, jau tolau savo keliais.
Kaip autostopu keliavau link druskos ežero greta oro uosto pažiūrėti ten suskrendančių flamingų ir netikėtai ten radau bei aplankiau įspūdingą musulmonų šventyklą.
Kaip per kelias minutes „švariai“ įsilaužiau į kitos lietuvaitės – naujos viešbučio darbuotojos – kambarį, kuriame ji buvo užtrenkusi raktus, nors niekada gyvenime nebuvau nieko panašaus daręs ir net neturiu absoliučiai jokių staliaus ar kokio vagišiaus sugebėjimų bei patirties. Oficialus viešbučio inžinierius po ar tik ne aštuonių valandų bandymo patekti vidun pasakė, kad nieko nebus, ir tada lietuvaitė nusprendė paprašyti pagalbos manęs, nes, pasak jos, žinojo, kad aš sugebu pažvelgti į problemas netradiciniu kampu. Tikrai jos nenuvyliau, nes, kaip tyčia, pažvelgiau į tą misiją tikrai kitu kampu ir net pats pasidariau užduočiai reikalingą įrankį (viskas užtruko ne ilgiau kaip penkiolika minučių).
Kaip su savo paties pasidaryta kauke laimėjau pirmą vietą tradicinėje Kipro karnavalo fiestoje, bet nemokėjau nė žodžio graikiškai. Iš manęs interviu norėjusi paimti TV žurnalistė paklausė kažko, ko aš visiškai nesupratau, tad atsakiau jai šį tą angliškai. Iškart po to moteris susivyniojo laidus ir „tepė slides“. Gaila, kad taip ir nesupratau, kodėl – ar kad angliškai nemokėjo, ar dėl nacionalistinių pažiūrų. Man savo ruožtu irgi būtų patikę pasirodyti vietinėje televizijoje. Įspūdingas būtų buvęs atsiminimas.
Kaip kelias dienas gyvenau naikintuvo piloto namuose ir pamačiau, kokią įtaką vyrams ten turi mama. Kaip pilotas nelabai sumaniai bandė mane išnaudoti, bet jam nelabai pasisekė. Užtat jis nusivežė mane kartu pasiimti karinės misijos užduoties, mano akyse perlaužė valstybinį antspaudą ir ją išsiėmė. Kiprietis tada man aiškiai pasakė, kad faktiškai dabar turėtų mane nušauti.
Ir tai čia vien Kipro etapas. Dar penkiskart tiek galėčiau papasakoti apie Švediją bei Angliją.
– Teko girdėti, kad Jums nesvetima ir savanorystė. Ar tai tiesa? Papasakokite.
– Taip, noriu palikti ką nors šiame pasaulyje, kas nėra matuojama vien pinigais, nors man tai neretai ir reiškė dideles išlaidas.
Tanzanijoje, Kilimandžaro kalno papėdėje, Matemboni genties teritorijoje, renovavome mokyklą, kasėme griovius. Tanzaniečių akyse aš ir vėl sugebėjau pasireikšti: trečią dieną jie jau vadino mane „komando“. Vienui vienas sugiedojau Lietuvos himną prieš elitinę vietos bendruomenės publiką, ir tai buvo bene įspūdingiausia ir kartu skaudžiausia patirtis. Nes niekas nepasivargino to nufilmuoti, o anglų jaunimas nerodė tam pakankamos pagarbos ir net norėjo mane nutraukti. Neketinau to leisti ir ranka aiškiai parodžiau, kad dar nebaigiau. Užtat senukas tanzanietis, sveikindamasis su mumis sėdėdamas, po mano himno giedojimo stačiai pašoko paspausti man rankos. Vietiniai pažadėjo, kad nuo šiol ši bendruomenė visada yra ir mūsų namai. Nežinau, ar tai buvo tik žodžiai, bet tikrai svajoju tai kada nors patikrinti.
Anglijoje kelerius metus aktyviai savanoriavau vietos lietuvių bendruomenėje. Sukūrėme tikrai įspūdingų renginių – spektaklių, labdaros akcijų, prisirinkome šilčiausių prisiminimų. Dirbame ir toliau, bet dabar toli gražu nebe taip aktyviai.
– Plateliai – gimtasis Jūsų miestelis. Dažnas svečias čia esate? Kokiomis akimis matote šį miestelį sugrįžęs – kas keičiasi? Kas nenorėtumėte kad pasikeistų?
– Plateliai, žinoma, visada bus mano gimtinė, kurios pasiilgstu. Tikrai nesu čia dažnas svečias, nors ir kaip norėčiau, kad būtų kitaip. Pasiilgstu drybsojimo aukštoje žolėje ir giliame sniege, maudymosi ežere… Kažkada tuo gal ne taip smarkiai žavėjausi, bet dabar jaučiu, kad ir to pasiilgstu – malkų ruošimo žiemai talkos.
Truputį glumina tai, kad šis miestelis virsta į tikrą kurortinį traukos centrą. Atsimenu tuos laikus, kai ežere maudydavomės tarp trijų jachtų, pririštų skirtingose ežero vietose toliau nuo kranto. Dar prisimenu, kai brisdavau per vešlią žolę ten, kur šiuo metu stovi didžiulis viešbutis. Kai dabar matau, kad prie ežero vasarą jachtų ir žmonių prisirenka tiek, kiek matydavau tik Trakuose, suprantu, kad kažko Plateliai jau neteko, ko niekada nebesusigrąžins. Bet taip gal ir turi būti, toks gyvenimas. Nerimą kelia dar kiekvienas atvejis, kai medžiai keičiami cementu. Niekada negalėjau to suvokti, nors sutinku, kad gal taip ir turi būti, nors aš tuo ir abejoju.
– Nešiojate žinomos šeimos pavardę: tėtis Eugenijus – žurnalistas, visuomenininkas, rašytojas, kraštotyrininkas, šviesaus atminimo senelis Jakovas – tautodailės meistras. Ar pačiam teko savyje atrasti panašių gebėjimų? Nesinorėjo sekti vieno iš jų pavyzdžiu? Žurnalisto duonos juk yra tekę ragauti.
– Šito savęs irgi jau klausiau daug kartų, kamantinėjau pats save prieš daug metų, kodėl taip, o ne kitaip… Ne, iš tikrųjų nepaveldėjau jokių senelio talentų. Net neprisiverčiau mokytis savo protėvių – žydų – kalbos, nors dar būdamas vaikas suvokiau, kad tai būtų teisinga. Per kartėlį ir savęs kaltinimą priėjau prie išvados, kad širdies nepriversi norėti to, kas teisinga ir logiška. O paaiškinimų širdis, kaip žinome, nepateikia. Labiausiai nuogąstavau, ar tik šie pasiaiškinimai neslepia paprasčiausio tingėjimo. Labai tikiuosi, kad ne. Taip pat per skausmą teko įsitikinti, kad žurnalistika mano širdis irgi nedega. Nuojauta kužda, kad tuo įsitikinau ne tik aš. Bandžiau kelerius metus į tai įsivažiuoti, ir net buvo momentų, kai man tai lyg ir visai patiko… Bet, kaip sakoma, širdies neapgausi. Sugebėjimai yra viena, o širdies norai, panašu, – kas kita. Galiausiai be širdies palaikymo ir tie sugebėjimai nyksta kaip džiūstantys lapai.
– Ar ateities planuose matote save sugrįžusį gyventi į gimtą šalį, galbūt į Platelius?
– Nesu tikras, ar matau save Plateliuose. Viskas šioje vietoje nori nenori stačia galva neria į filosofiją, tik per ją aš manausi randąs atsakymus. Nenorėčiau niekam būti Plateliuose našta, nieko įspūdingo savo miesteliui nedavęs. Jei kažkokiu būdu staiga praturtėčiau ir galėčiau prisidėti prie savo miestelio gerovės kūrimo, tada grįžčiau prie minties šildyti savo senus kaulus gimtinėje.
Bet iš tikrųjų šioje vietoje remiuosi ir kita savo paties filosofija: Dievas sukūrė VISĄ pasaulį KIEKVIENAM iš mūsų. Jei aš gerbiu vietą ir viską ten, kur esu, bet kuri pasaulio vieta gali būti ir yra mano namai. Jau vien iš pagarbos Dievo kūrinijai, taip pat pasiaukojusiems mūsų seneliams ir proseneliams, turėtume pamatyti kuo daugiau pasaulio. Tiek daug žmonių kovojo ir mirė be jokios vilties sau vien tam, kad mes turėtume viską, ką turime šiandien… O mes tegalime jiems į dangų pasiųsti žodžius, kad mums, be savo žemės lopinėlio, daugiau nieko nereikia? Nei laisvės, nei galimybės pamatyti pasaulį, kurios mūsų protėviai negalėjo net įsivaizduoti? Man tai neatrodo labai rimta.
Niekada nereikia pamiršti gimtinės, kalbos, visada reikia tuo didžiuotis… Bet nevalia paniekinti ir to, ką mums dovanojo mūsų protėvių aukos. Žinoma, yra daugybė pateisinamų atvejų, kai žmonės nenori niekur kitur keliauti, negali, jiems gerai čia ir tik čia, tebūnie, viskas puiku. Tačiau kai žmogus svyruoja, ką gyvenime pasirinkti, aš jo paklausiu: gal tu gimei kokiu augalu? Gėle, gal kokiu baobabu? Kam tau Dievas davė kojas, o ne šaknis? Gerbk tą galimybę, jei ją turi, kurios milijardai žmonių neregi net sapnuose, ir, jei tik jauti širdyje troškimą pamatyti pasaulį – būtinai jam pasiduok. Štai ką manau.
– Dėkoju už pokalbį.
