Apie švietimą viešojoje erdvėje dažnai kalbama per problemas – reformas, mokytojų trūkumą, iššūkius ar besikeičiančius reikalavimus. Tačiau švietimo kasdienybėje netrūksta ir pozityvių istorijų: susitelkusių bendruomenių, prasmingų iniciatyvų, mokytojų atsidavimo ir žmonių, kurie ieško būdų, kaip vaikui suteikti kuo geresnes galimybes ugdytis.
Viena iš tokių bendruomenių – Telšių rajono švietimo lyderių bendrija, kurios nariai savo noru jungiasi dalytis idėjomis, patirtimi ir veikti dėl sėkmingo vaikų ugdymo(si).
Apie bendrijos kelią, atliktus darbus ir šiandienos švietimo aktualijas kalbamės su jos pirmininke Irena Daubariene.
Aurelija SERVIENĖ
– Gal trumpai pristatykite savo pareigas Telšių rajono švietimo lyderių bendrijoje.
– Pirmiausia norėčiau trumpai pristatyti pačią Telšių rajono švietimo lyderių bendriją (toliau – TŠLB), kuri veiklos pradžią skaičiuoja nuo 2014 metų rugsėjo 26 dienos. TŠLB veikia pagal Telšių rajono savivaldybės tarybos patvirtintus nuostatus, o jos sudėtį 3 metų kadencijai tvirtina Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius. 2026–2028 m. kadencijos TŠLB sudaro 35 nariai: 1 Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus, 1 Telšių švietimo centro, 1 tėvų, 29 mokyklų, 3 mokinių atstovai, deleguoti Lietuvos moksleivių sąjungos Telšių skyriaus. Tai gausiausia bendrijos sudėtis nuo pat jos gyvavimo pradžios. Pirmasis TŠLB vadovas buvo mokytojas Tomas Ubartas.
Šiuo metu nuosekliai plėtojamos 3 veiklos kryptys: švietimo politikos formavimo, mokyklų lyderystės, išorinės komunikacijos; kiekvienas bendrijos narys priklauso vienai iš minėtų veiklos krypčių grupių, tad veikiame ir visi kartu, ir pasidalytosios lyderystės principu. Beje, kiekvienais metais TŠLB veiklą koordinuoja vis kita mokykla, pavyzdžiui, 2023 m. – Telšių „Kranto“ progimnazija, 2024 m. – Telšių „Džiugo“ gimnazija, 2025 m. – Telšių Žemaitės gimnazija, 2026 m. – Telšių „Atžalyno“ progimnazija.
Kadangi TŠLB pirmininkės pareigos rinkimų būdu man patikėtos 2023–2025 metų kadencijai ir pratęstos 2026–2028 metų kadencijai, būtent šio laikotarpio veiklą galiu plačiau pristatyti. Pastaraisiais metais įvairiais švietimo klausimais TŠLB teikė siūlymus Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriui, padiskutuoti susitiko su Telšių rajono savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komitetu, su Lietuvos Respublikos Seimo nariais. Taip pat inicijavo tarpmokyklinę diskusiją „Susitarimai ir galimybės, siekiant geresnių Telšių rajono mokinių mokymosi rezultatų“, Telšių rajono mokyklų pedagogų, mokinių ir tėvų susitikimą-diskusiją „Kokybiniai šiandienos mokyklos aspektai“, surengė Telšių rajono švietimo lyderių žygį „Asmeninio ir profesinio tobulėjimo įrankio naudojimas darbo efektyvumui komandoje gerinti“ (pagal Marshallą Goldsmithą) Telšių rajono Džiuginėnų kaime, edukacinę gerosios patirties išvyką į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją ir daugelį kitų veiklų. Iš jų svarbu paminėti TŠLB projektą „Mokinys mokiniui“, kuris jau tampa tradiciniu ir išties svariu rajono švietimo bendruomenės metų įvykiu. Į jį 2026 metų pavasarį, be bendrojo ugdymo mokyklų, aktyviai įsijungė ir ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Vis didesnio švietimo bendruomenės dėmesio kasmet sulaukiančio minėto projekto esmė ir tikslas – plėtoti švietimo įstaigų bendradarbiavimą ir skatinti mokinių lyderystę, sudarant galimybes mokiniams vesti pamokas, įvairius edukacinius užsiėmimus bei dalintis žiniomis su kitais mokiniais. Projektu „Mokinys mokiniui“ taip pat siekiama, kad susidomėję mokiniai, talkinami patyrusių pedagogų, prisiimančių mentorystės vaidmenį, „pasimatuotų“ mokytojo profesiją ir netgi ją rinktųsi baigę mokyklą; tokių pavyzdžių ir įkvėpimų rinktis pedagogo profesiją vis dažniau sulaukiame. Taip pat jau galime pasidžiaugti ne vienu atveju, kai TŠLB nariai tampa rajono švietimo įstaigų vadovais. Vienas naujausių tokių pavyzdžių, kai aktyvi, nuo pat pradžios TŠLB veikloje dalyvavusi mokytoja Kristina Griciuvienė 2026 m. pradžioje tapo Žemaitės gimnazijos direktore ir sėkmingai jai vadovauja.
Dar dėl bendro aiškumo norisi atkreipti dėmesį, kad į TŠLB nariai jungiasi savanoriškai, kylančiomis idėjomis, motyvacija, veikla, patirtimi siekdami prisidėti prie sėkmingo vaiko ugdymo(si) Telšių rajone.
– Pastaruoju metu vis daugiau susiduriama su sunkumais ieškant mokyklų vadovų. Kodėl, Jūsų nuomone, tampa vis sunkiau rasti žmonių, norinčių vadovauti mokykloms? Ar šios pareigos tapo pernelyg sudėtingos ir atsakingos?
– Mokyklos vadovo pareigos visuomet buvo labai atsakingos, tačiau pastaraisiais metais atsakomybės mastas gerokai išaugo. Vadovui tenka rūpintis ne tik ugdymo kokybe ir bendruomenės telkimu, bet ir valdyti vis daugiau teisinių, finansinių, personalo, saugumo bei komunikacijos rizikų, kurias iš anksto ne visuomet įmanoma numatyti. Taip pat vis dažniau pastebima tendencija pernelyg išdidinti mokyklose pasitaikančias problemas. O juk mokykla yra gyvas organizmas, kuriame kasdien susitinka daug skirtingų žmonių, interesų, lūkesčių ir situacijų, todėl iššūkių visiškai išvengti tiesiog neįmanoma. Vis dėlto visuomenės lūkesčiai mokyklai ir jos vadovui neretai tampa perdėti ir kartais, sakyčiau, net neadekvatūs – tikimasi, kad vadovas akimirksniu išspręs visas problemas, patenkins skirtingus poreikius ir idealiai užtikrins, kad nekiltų nė vienos sudėtingos situacijos. Tokie dažnai perdėti lūkesčiai mokyklai ir jos vadovui taip pat gali būti viena iš priežasčių, dėl kurių vis mažiau žmonių ryžtasi prisiimti vadovo atsakomybę.
Tačiau, kita vertus, ir pastaruoju metu sutinkame, stebime tikrai daug mokyklų vadovų lyderystės ir gebėjimo rasti sprendimus net ir sudėtingose situacijose.
– Švietimo sistemoje dirba įvairių kartų mokytojai ir vadovai. Ar jaunesni ir vyresni pedagogai bei vadovai skirtingai mato švietimo sistemą ir jos pokyčius? Ar lengva rasti bendrą kalbą?
– Solidoka profesinė patirtis leidžia teigti, kad švietimo sistemos matymas, iniciatyvumas ir motyvacija tik iš dalies priklauso nuo amžiaus. Kur kas daugiau lemia žmogaus asmeninės savybės, atsakomybės jausmas, atvirumas pokyčiams ir profesinis požiūris. Tarp jaunų pedagogų yra labai motyvuotų, kūrybingų ir atsakingų žmonių, tačiau daug grynojo idealizmo vis dar sutinkame tarp vyresnės kartos mokytojų. Bendrą kalbą rasti lengviausia tuomet, kai vadovas aiškiai žino, kur veda komandą, geba telkti įvairių kartų žmones ir kartu su bendruomene susitaria, kokios įstaigos kultūros ir ugdymo kokybės siekia. Tuomet kartų skirtumai tampa ne kliūtimi, o stiprybe.
– Šiemet abiturientai per brandos egzaminus surinko mažiau šimtukų nei ankstesniais metais. Ar šimtukų skaičius iš tiesų yra svarbus švietimo kokybės rodiklis?
– Siekti aukščiausio rezultato kiekvienoje srityje yra svarbu ir sveikintina, tačiau vien šimtukų skaičius švietimo kokybės tikrai neatskleidžia. Juk neretai abiturientui iki maksimalaus įvertinimo pritrūksta vos vieno ar kelių balų, o jau pats aukštesniojo pasiekimų lygio pasiekimas per brandos egzaminus yra solidus rezultatas. Vertinant švietimo kokybę svarbu matyti ne tik egzaminų balus, bet ir mokinio individualią pažangą, motyvaciją, savarankiškumą, gebėjimą kritiškai mąstyti, bendradarbiauti ir prisiimti atsakomybę. Reikšminga ir patirtis, kurią jaunas žmogus įgyja savanoriaudamas, dalyvaudamas visuomeninėje, pilietinėje ar kūrybinėje veikloje. Todėl šimtukas yra gražus pasiekimas, tačiau jis nėra nei vienintelis, nei svarbiausias būsimos žmogaus sėkmės matas.
– Vis dažniau kalbama apie augančią agresiją ir smurtą tarp vaikų ir paauglių. Kiek šioje situacijoje svarbus šeimos vaidmuo? O kiek gali padaryti ugdymo įstaigos ir pedagogai?
– Atsakant į šį klausimą man norisi pradėti taip pat nuo klausimo – kokiame visuomenės kontekste šiandien auga vaikai, kiek įvairių lygių agresijos, nepagarbos vieni kitiems ištransliuojama jau vien žiniasklaidos, socialinių tinklų, o ir vaikų aplinka namuose be galo skirtinga. Ir šiame kontekste augantys vaikai eina per skirtingus amžiaus tarpsnius, tarp jų ir paauglystę, kuri net ir augant labai saugioje aplinkoje pateikia savų iššūkių… Žinoma, šeimai šioje situacijoje atitenka ypač svarbus, sakyčiau – pamatinis vaidmuo. Patirtis ir tyrimai rodo, kad kiek besistengtų visi ugdytojai, pagrindinis autoritetas augančiam vaikui yra tėvai ir jis skenuoja pirmiausia jų elgesį, būtent elgesį, taip kaupdamas savo patirtį, ateityje pasireiškiančią konkrečiu reagavimu įvairiose aplinkose. Ir ugdymo įstaigos, ir pedagogai taip pat ir daug gali, ir labai daug dėl kiekvieno mokykloje besiugdančio vaiko daro: kuria saugią aplinką, moko atpažinti emocijas, spręsti konfliktus, bendradarbiauti, prisiimti atsakomybę, pastebi pagalbos stokojantį vaiką. Vis dėlto geriausių rezultatų pasiekiama tada, kai šeima ir mokykla veikia kaip partnerės, siunčiančios vaikui aiškią ir nuoseklią žinią apie pagarbą, atsakomybę ir „sveikas“ elgesio ribas.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiandien susiduria mokyklų vadovai ir mokytojai? Kas jiems kelia daugiausia nerimo?
– Švietimas yra sritis, kurioje kaita neišvengiama, bet pastaraisiais dešimtmečiais kaita ir nesibaigiančios reformos šalies mastu tarsi tapo norma. Vienu metu jau persikloja net kelios reformos. Štai keletą pastarųjų metų šalies mokyklose buvo diegiamos atnaujintos bendrojo ugdymo programos ir vos pradėjus pagal jas dirbti tapo aišku, kad neišvengiamai reikalingos jų korekcijos. Man atrodo, kad vis dar sunkiai priimame paprastą, bet labai svarbų principą – „mažiau yra daugiau“. Juk ugdymo kokybę lemia ne kuo didesnė programų apimtis, o tai, ar mokinys iš tiesų įgyja tvirtus bazinius gebėjimus, geba suprasti, taikyti žinias, mąstyti ir mokytis.
Kitas didžiulis iššūkis – labai skirtingi mokinių gebėjimai, motyvacija ir ugdymosi poreikiai. Šiandien mokytojas vienoje klasėje turi gebėti dirbti su itin skirtingais vaikais, diferencijuoti užduotis, individualizuoti pagalbą, kartu išlaikyti ugdymo tempą ir kokybę. Tai reikalauja didžiulio profesinio meistriškumo ir pasirengimo.
Mokytojams ir vadovams labai svarbu turėti daugiau stabilumo, aiškumo ir galimybės kokybiškai įtvirtinti jau pradėtus pokyčius, o ne nuolat ruoštis naujiems.
– Mokytojai ir mokyklų vadovai dažnai kalba apie didelę dokumentacijos naštą. Ar, Jūsų nuomone, biurokratijos švietimo sistemoje yra per daug?
– Žinoma, būtinieji dokumentai (planai, tvarkaraščiai, susitarimai ar pan.) neišvengiami, tačiau yra ir daug kitų dalykų: tarkim, kiek per pastaruosius metus atsirado naujų tvarkų, reikalingų pasirengti mokyklai, tačiau nė viena ankstesnių nėra panaikinta. Be to, vis randasi naujų sistemų, funkcijų, kurioms mokykla turi skirti atsakingus asmenis, tad darbų apimtys didėja. Paradoksalu, bet tai, kad visuotinai įvaldėme IT, kol kas nesumažino darbų apimties. O ir duomenys, pateikti skirtingoms sistemoms, dažnai dar nekoreliuoja tarpusavyje. Manau, kad šiandien jau platesniu mastu svarbu kalbėti apie nuoseklią esamų procesų peržiūrą, kad kuo daugiau mokyklos vadovo ir mokytojo laiko būtų skirta ugdymo kokybei užtikrinti, žmonėms ir bendruomenei telkti, naujoms idėjoms bei projektams gimti.
– Mokytojo profesija. Ar matote realių pokyčių – ar ši profesija tampa patrauklesnė jauniems žmonėms? Ko dar trūksta, kad į mokyklas ateitų daugiau naujų specialistų?
– Manyčiau, kad tikrai taip. Apie tai sprendžiu ir iš vis dažniau besiprašančių mokykloje pedagoginę praktiką atlikti studentų, ir, kaip minėjau, TŠLB projekto „Mokinys mokiniui“ apibendrinimų metu kasmet vis daugiau pastebima aukštesniųjų klasių mokinių susidomėjimo pedagogo profesija, jos prasmės matymo. Tikiu, kad naujų specialistų atėjimui didelės svarbos turėtų dažnesnis pozityvių dalykų išryškinimas, gerųjų pedagogų patirčių, sėkmės istorijų pristatymas platesniu mastu. 2026 m. šalyje atlikti tyrimai rodo, kad apie švietimą vis dar girdima daugiau probleminės nei gerosios informacijos. Tad apskritai mums visiems svarbu dalintis geraisiais švietimo srities dalykais, motyvuojančiais ir teikiančiais džiaugsmo.
