1944 metai – kupini skausmingų ir tragiškų Lietuvai įvykių. Artėjant prie Lietuvos sovietų armijai „išvaduotojai“, bandant išvengti antrosios okupacijos, kilo smarkus pasipriešinimas. Kai kurie iš šių istorinių įvykių yra susiję su generolu Povilu Plechavičium: 1944 m. vasario 16 d. su vokiečių vadovybės leidimu generolas pasako kalbą, kurioje pakviečia: „Prie ginklo, vyrai!“ Įkuriama Vietinė rinktinė, visose apskrityse steigiamos komendantūros. Vokiečiams neleidus kovoti prieš sovietų armiją po Lietuvos vėliava, generolas Vietinę rinktinę išformuoja, o pats yra vokiečių uždaromas į Salaspilio koncentracijos stovyklą.
Liepos 2-ąją Pievėnuose susirinkus įvairių kovinių pajėgų vadams, nutariama kurti Tėvynės apsaugos rinktinę ir be kovos rusams nepasiduoti. Generolas, gerai apsvarstęs susidariusią situaciją, atsisako vadovauti Tėvynės apsaugos rinktinei.
Tęsdami straipsnių ciklą apie P. Plechavičių, galvojame, kad, norint geriau pažinti generolą, reikia pažinti ir jo šeimą – brolius ir seseris, su kuriais jis augo, visą amžių bendravo.
Visi Plechavičiai buvo labai pamaldūs, aktyvūs visuomenininkai. Jie tiek Lietuvoje, tiek emigracijoje daug dirbo Tėvynės ir jos laisvės labui.
BROLIAI
Kazimieras Plechavičius gimė 1909 metų kovo 4 d., matyt, dėl to ir Kazimieru pakrikštytas. Mokėsi Mažeikiuose, Telšiuose. Baigęs gimnaziją, tarnavo Lietuvos kariuomenėje vyresniuoju puskarininkiu.
Vėliau Kazimieras – atsargos puskarininkis, ūkininkas, tautininkas, Jaunosios Lietuvos sąjungos Skuodo rajono raitelių vadovas.
Kazimieras administravo brolio Povilo malūną Skuode ir ten nuolat gyveno. P. Plechavičius, skirtingai negu brolis Aleksandras, domėjosi malūno verslo reikalais, tad Kazimieras vykdė generolo nurodymus.
Nuolat gyvendamas malūne jis turėjo nemažai kasdienių reikalų, kuriuos teko spręsti pačiam. Kazimiero rūpesčiu buvo pasodintas sodas, užveista visokių vaiskrūmių. Matyt, jis išmanė sodininkystės reikalus.
Kazimieras su broliu Aleksandru buvo suimtas 1940 m. liepos 13 d. Kazimiero likimas nėra žinomas – nei kur, nei kada jis mirė Sibiro lageriuose.
Apie šį generolo brolį yra išlikę labai nedaug žinių. Nežinoma, ar buvo sukūręs šeimą. Kai jį suėmė, Kazimierui buvo 31 metai. Jis galėjo dar būti ir nevedęs, nes giminaičiai nėra pasakoję nei apie jo žmoną ar vaikus. O giminė buvo labai draugiška, bendraujanti.
Aleksandras Plechavičius (1892-06-01–1942-05-06). Mokėsi Žemalėje, vėliau Mintaujoje. Tarnavo caro kariuomenės kavalerijoje. 1916 m. pake ltas į karininkus.
Nuo 1919 m. pabaigos Aleksandras buvo Utenos apskrities ir miesto karo komendantas, nuo 1920 m. – 2-ojo ulonų Birutės pulko vadas. Jis dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus I rūšies 5-ojo laipsnio ordinu. Baigė aukštuosius karininkų kursus Kaune. 1926 m. Lietuvos kariuomenės pulkininkas A. Plechavičius paskiriamas Lietuvos kunigaikštienės Birutės ulonų pulko vadu, o1930 m. iš kariuomenės pasitraukė. Priklausė Lietuvių tautininkų sąjungai.
Mano akimis, Aleksandras pats gražiausias iš visų vaikų ir pats nelaimingiausias. Tarnaudamas kariuomenėje, nors ir buvo pulko vadas, jis niekada neprilygo savo charizmatiškam broliui Povilui. Nors tarnyba sekėsi, nors buvo gerbiamas ir mylimas pavaldinių, Aleksandrą į atsargą išstūmė jauną, tikriausiai dėl brolio Povilo tiesaus ir nepalenkiamo charakterio.
Broliui nusipirkus Skuodo malūną, Aleksandras nusipirko Sedos malūną. Malūno verslas jį mažai domino, savininkas retai lankėsi Sedoje.
Laimei, Sedoje antstoliu dirbęs brolis Mamertas buvo linkęs ir prie technikos, ir prie verslo. Jis kuo puikiausiai tvarkė malūno reikalus, tik iškilus itin svarbiai problemai, kvietėsi brolį pasitarti.
Malūnas Sedoje buvo pelningas, gerai prižiūrėtas ir veikė ilgus metus dar ir po to, kai buvo nacionalizuotas.
Aleksandrui įdomiau buvo tvarkytis ūkyje. Jis buvo puikus ūkininkas: laikė daug grynaveislių žirgų, augino gerų veislių avis, ariama žemė davė gerą grūdų derlių. Užveisė didelį sodą. Su šeima mėgo jodinėti po gražias savo ūkio valdas.
1922 m. Aleksandras vedė Sofiją Petrzčkevičiūtę, pirmojo Tytuvėnų vaistininko dukrą. Šeimos namais tapo jaunosios kraičio sodyba Kelpšiškės kaime, prie Milašaičių, netoli Plungės. Kol vyras ėjo tarnybą kariuomenėje, nuolat čia gyveno tik Sofija su vaikais – 1923 m. gimusia dukrele Alina ir metais jaunesniu sūneliu Tadu.
Jauna šeima palaidojo jau paaugusį sūnų Tadą, žmona Sofija miršta jauna. Likęs našliu Aleksandras vienas augina dukrą Aliną. Negana to, jis atsisako su broliu trauktis iš Lietuvos, atseit, rusai jau nebe tie barbarai, kaip 1918-aisiais. Grįžtant iš Kauno savo mašina su broliu Kazimieru ir motina, Raseiniuose broliai Plechavičiai suimami. Motinos akyse abu sumušami ir nuvedami į kalėjimą. Motina lieka gatvėje, bet sugeba grįžti į Telšius pas sūnų Leonardą.
Tai buvo vasaros vidurys –1940 m. liepos 13 d. Daugybę metų šeima nieko nežinojo apie Aleksandro likimą. Kitas kalinys, laimingo atsitiktinumo dėka išgyvenęs kalėjimo sunkumus, papasakojo, kad Petropavlovsko kalėjime Aleksandras mirė iš bado. Jo vardas prirašytas ant žmonos Sofijos antkapio Tytuvėnuose.
Mamertas arba Medardas (1903-06-20–1963-10-30). Mokėsi Mintaujoje, vėliau Telšiuose.
Nepriklausomos Lietuvos laikais dirbo antstoliu Sedoje ir administravo brolio Aleksandro malūną.
Jo žmoną Oną Žiebčiukaitę ir mažametes dukras – Vitą (g.1937 m.) ir Reginą (g.1940 m.) – sovietų valdžia ištrėmė į Sibirą. Mažoji Regina neatlaikė sunkios kelionės ir mirė kelyje į tremtį. Ona Plechavičienė su dukra Vita į Lietuvą grįžo po 21 metų. Vita jau buvo bebaigianti medicinos studijas, tad ji Kauno medicinos institute įgijo ginekologės-chirurgės specialybę. Visą laiką dirbo Kauno klinikose ir buvo puiki gydytoja. Šiuo metu ji dar gyva.
Medardas pasitraukė į Vokietiją be savo šeimos. Sužinojęs apie žmonos ir mažamečių dukrų tremtį, mažosios mirtį, jis išgyveno didelį sukrėtimą. Vėliau, atvykęs į Ameriką, gyveno Čikagoje. Amerikoje jis dar susitiko su pasisvečiuoti atvykusia dukra Vita su žmona Ona. Gyvenimas buvo negrįžtamai sulaužytas. Čikagoje Medardas ir mirė, taip ir nepamatęs Lietuvos.
Leonardas (1904-12-20–1974-03-18), kaip ir visi Plechavičių vaikai, gimė Bukončiuose. Mokėsi Mintaujoje. 1925 m. baigė Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnaziją Telšiuose. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, medicinos fakultete, kurį baigė 1932 m., įgijęs gydytojo chirurgo kvalifikaciją.
1932 m. spalio 12 d. Leonardas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę.1933 m. baigė karo mokyklą. Suteikus sanitarijos atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį, jis buvo paleistas į sanitarijos karininkų atsargą. 1933 m. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo Ordino 3-iojo laipsnio medaliu.
1933–1939 m. L. Plechavičius dirbo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Klaipėdos ligoninės chirurgijos skyriaus asistentu. Po to dvejus metus Vienos universiteto ligoninėse ir Bolonijoje (Italija) gilino chirurgijos praktiką.
1939 m. Leonardas vedė Sofiją Lisieckaitę ir nuo tų metų liepos iki 1944 m. rugpjūčio dirbo Telšių ligoninės direktoriumi bei vyriausiuoju chirurgu. L. Plechavičius išplėtė ligoninę nuo 33 iki 210 lovų, suformavo visus skyrius: vidaus ligų, chirurgijos, akušerijos-ginekologijos, ausų-akių, užkrečiamųjų ligų ir vaikų ligų.
1944 m. Leonardas su šeima pasitraukė į Vokietiją.1945–1949 m. buvo Lingeno ligoninės vyriausiasis chirurgas ir vedėjas. 1950 m. emigravo į JAV. Ten dirbo kaip rezidentas įvairiose ligoninėse, išlaikęs valstybinius egzaminus nuo 1955 m. vertėsi gydytojo praktika. Priklausė Lietuvos gydytojų korporacijai „FraternitasLithunica“, Lietuvos gydytojų draugijai ir daugybei amerikiečių medicinos organizacijų.
Leonardą pažinoję žmonės, kolegos ir artimieji jį apibūdino taip: gabus chirurgas, organizuotas, išlaikytas ir orus inteligentas. Pasižymėjo ne tik taikiu charakteriu, bet ir didele tolerancija.
Mirė Yokerse, JAV.
SESERYS
Pranciška gimė 1906 m. Mokėsi Telšiuose. Vėliau Kauno universitete studijavo ekonomiką. Kaip ir kiti Plechavičių vaikai, buvo aukšto ūgio, tiesi, dailios figūros. Visada gražiai rengėsi, mėgo Kauno bohemos gyvenimą.
1934 m. ištekėjo už Balio Balandos, susilaukė trijų sūnų: Gedimino, Mindaugo ir Kęstučio. Sūnūs taip pat užaugo aukštaūgiai. 1944 m. šeima pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. lapkričio 7 d. atvyko į Ameriką. Giminaičiai pasakojo, kad, broliams atėjus laikui tarnauti, Amerikos kariuomenė jų nepriėmė dėl per aukšto ūgio.
Pranciškos vyras Balys mirė 1954 m., palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje, Plechavičių kapavietėje.
Pranciška buvo puiki namų šeimininkė ir virėja, tituluojama Detroito tortų karaliene. Kepė garsiuosius tortus (vadinamuosius napoleonus) įvairiems renginiams, kad papildytų savo pajamas. P. Balandienė visą gyvenimą, praleistą Amerikoje (1953–1973), dirbo „General Motors“ valymo brigadoje, kaip ir dauguma jos bendraamžių imigrančių. Gyveno Detroite, ten ir palaidota.
Pranciškos ir Balio vaikaičių yra daug, jie plačiai pasklidę po Ameriką, noriai bendrauja, o savo vaikams ir dabar duoda lietuviškus vardus.
Prieš kelias savaites gimęs Miko Balandos sūnus gavo Vilko vardą. Man paklausus, ar supranta šio žodžio reikšmę, tik nusijuokė: „Aišku, suprantu, bet man gražu.“
Elena (1902-03-21–1996-09-13) Mintaujoje lankė mokyklą ir gimnazijos pirmąsias klases. Paskui mokėsi Telšiuose, Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijoje. Kaune baigė Ilgūno buhalterijos kursus. Dirbo „Pienocentre“. Vėliau gyveno Grinkiškyje, Kalvarijoje, Panevėžyje, Kaune. Ištekėjo už gydytojo Legeckio. Tai jų šeima, Lietuvoje parceliuojant dvarų žemę, nusipirko Čiutelių palivarką. Daktaras neturėjo polinkio prie žemės ar dvarelio atstatymo reikalų, tad žemę su visu geru pardavė generolui P. Plechavičiui, kuris viską kuo puikiausiai atstatė, sutvarkė ir sėkmingai ūkininkavo.
1944 m. Elena su šeima pasitraukė į Vokietiją.1950 m. persikėlė į JAV. 25 metus ji dirbo JT buhaltere. Buvo Lietuvių moterų federacijos Niujorke narė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštienės Birutės karių šeimų draugijos pirmininkė. Rūpinosi knygų leidyba. Būtent E. Legeckienė surinko medžiagą antrai knygos „Generolas Povilas Plechavičius“ daliai, kartu su kitais giminaičiais rėmė jos leidimą.
Atėjus senatvei, nenorėdama būti palaidota Amerikoje, Elena su dukros šeima 1993 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune.
Elena palaidota Ukrinuose, Plechavičių šeimos kapavietėje, kur ilsisi jos tėvas, jaunos seserys, čia įrašytas ir brolio Kazimiero, pražuvusio lageriuose, vardas.
Modesta (g. 1912-06-29–1963-05-12) – jauniausia generolo sesuo. Mokėsi Mažeikiuose, po to studijavo kalbas Šveicarijoje, baigusi studijas, gyveno Kaune. 1944 m. kartu su broliais, seserimis ir motina emigravo į Vokietiją, su jais išvyko į JAV. Modesta apsigyveno Niujorke su sesers Elenos šeima, kartu gyveno ir Konstancija Plechavičienė.
Modesta taip ir liko neištekėjusi. Ji mirė vos perkopusi penktą dešimtmetį. Palaidota Čikagoje.
EMIGRACIJA. GENEROLO PASTANGOS
Istoriją apie pasirengimą Plechavičių šeimos emigracijai išgirdau iš generolo dukterėčios Reginos Legeckytės-Ošlapienės.
Per pirmą Lietuvos okupaciją į Vokietiją buvo pasitraukęs tik generolas, o traukdamasis antrą kartą (1944 m. – red. past.), matyt, jausdamas kaltę dėl paliktų ir pražuvusių Sibiro lageriuose brolių Aleksandro ir Kazimiero, pasitraukimui buvo labai kruopščiai pasiruošęs.
Vokietijoje jis sugebėjo taip organizuoti plačios giminės apgyvendinimą, kad visa giminė gyveno maždaug kilometro atstumu vieni nuo kitų. Apgyvendino šeimomis pas vokiečių ūkininkus, pats sau turėjo namą, kur, esant reikalui, giminės žmonės galėjo subėgti pasitarti dėl darbo, dėl vaikų paglobojimo…
Vokietijoje generolas ėmė rūpintis kelione į Ameriką ir vėl visos giminės apgyvendinimu. Tuo tikslu, matyt, dar Lietuvoje buvo pasidaręs lentelę ir išsamiai susirašęs duomenis apie giminės narius: gimimo metai, kokius mokslus baigęs, kokius darbus gebėtų dirbti, kokias kalbas moka.
Net Konstancija Plechavičienė tame sąraše įvardyta taip: galėtų „reikalui esant, šeimininkauti ir prižiūrėti smulkius gyvolius“. Modesta – „Pritaikomas menas. Kontoristė. Prekybos įmonėse ir fizinis darbas“.
Iš šio sąrašo matyti, kad visi Plechavičiai kalbėjo bent trimis kalbomis, o pats generolas, be lietuvių kalbos, užsirašė: latvių, lenkų, rusų, vokiečių, silpnai – anglų ir prancūzų. Senoji Plechavičienė mokėjo lenkų ir rusų kalbas.
- Plechavičius rūpinosi ne tik savo mama, broliais ir seserimis, bet ir seniai mirusio tėvo Igno Plechavičiaus sesers Venclavičienės šeimos nariais. Mat tuo laiku, kai mokėsi Mintaujoje, Povilą ir kitus Plechavičių iš Bukončių vaikus priglausdavo Venclavičiai. Generolo sąraše buvo 6 šeimos, 26 asmenys.
Amerikoje generolas jau nesugebėjo visiems gyvenamus plotus surasti viename mieste. Giminė didelė, o surasti žmonių, kurie atsiųstų iškvietimą, priimtų gyventi, suteiktų reikalingą paramą svetimame krašte, nebuvo paprasta.
Ir vis tiek stebina nepaprasti generolo organizaciniai gebėjimai: nė vienos giminių šeimos nepaliko likimo valiai, visi buvo apgyvendinti.
Pirmais metais prasigyveno ne visi ir susitikti galėjo ne iš karto. Amerika didelė, atstumai dideli. Visus lankyti sugebėjo tik senoji Konstancija, neišmokusi anglų kalbos, tačiau ji niekada nepaklydo ieškodama savo vaikų.
Senoji nugyveno ilgą amžių, dažniausiai buvo lankoma sūnaus Povilo, ant lovos ligos patale negulėjo, amžių baigė gyvendama viena, be didesnės globos. Iki paskutinės dienos mokėjo save prisižiūrėti, skoningai rengtis ir puoštis, turėjo gražius plaukus ir juos dailiai šukavo, pynė, susmeigdavo smeigtukais ant viršugalvio.
Generolas nugyveno vienas. Lankė kitus ir pats mėgo būti lankomas, mėgo dėmesį, niekada neieškojo žodžio kišenėje. Dirbo įvairius darbus, net kroviku jam teko dirbti.
Iki amžiaus galo išlaikė tiesų stotą ir iš rankų nepaleido pypkės. Kiek gyveno, tiek rūpinosi Lietuvos ir lietuvių organizacijų reikalais. Buvo palaidotas atskirai, su didelėmis iškilmėmis, bet vėliau jo urna perkelta į šeimos kapavietę.
Pasak R. Legeckytės-Ošlapienės, per amžių tiek rūpinęsis giminės žmonėmis, jis nusipelnė ir bendros su šeima amžinojo poilsio vietos.
Genoveita GRICIENĖ
- 1947-11-29, Uchtė, Vokietija. Iškairės: sėdi Elena Legeckienė, motinaKonstancija, PranciškaBalandienė, stoviPovilas, Modesta, Medardas. Nuotr. iš PranciškosBalandienėsšeimosarchyvo
- 1930 m. GiminėsšventėBukončiuose.
- 1957 m. Niujorke. Iškairės: MedardasPlechavičius, Elena Legeckienė, motinaKonstancijaPlechavičienė, PranciškaBalandienė. Stovi: Leonardas, ModestairPovilasPlechavičiai. Vytauto Maželio
- KonstancijaPlechavičienėsusūnumiPoviluElenosLegeckienėsbuteNiujorke, 1956 m. Nuotr. išPlechavičiųšeimosarchyvo
