Šiemet Plungę užpuolė strazdai. Didžiuliai būriai skraido virš miesto. Tai, ornitologams, žinoma, įdomu. Deja, gyventojams paukščiai pridaro nemažai nuostolių.
Birželio pradžioje mano gerosios trešnės (labai didelės uogos) prisirpo. Na, jomis smaguriauti ir prisistatė šimtai strazdų. Kitais metais įnikdavo kuosos, varnos. Tačiau, vieną nupyškinęs, pakabini į medį ir ant jo nenutūps jokia varna. Taip ir darydavau. O su strazdais besą kur kas sunkiau…
Jie gana drąsūs. Nutupia ant braškių lysvės ir skanauja. Pabaidai – atsiduria trešnėje. Kaimynai stebisi jų gausumu. Nuvijai – tai jie sutupia ant kitos sodybos trešnės. Be baimės sukinėjasi po kiemus.
Vyšnių šiemet nebuvo daug, bet, atrodė, uogienei užteks. Deja… Maniau, kad strazdai jų neatakuos. Nė velnio! Užpuolė „kapitaliai“. Sutupia, meti akmenį, o jie – ant kito medžio. Dar įdomiau: akmuo parskrenda, jie paspokso ir net nenuskrenda. Ne kartą turėjau koja pabaksnoti į vyšnios kamieną. Nuskrisdavo, bet tuoj vėl būdavo vietoje. Juk nesėdėsi per dieną po vyšniomis…
Nusižengiau – vieną strazdą nušoviau ir pakabinau į medį. Dvi dienas į jį netūpdavo, o trečiąją jau lesė vyšnias.
Žodžiu, dar ne visai prisirpusias uogeles teko nuskinti, nes kitaip nė uogienei nebūtų likę. Tad karas strazdams pralaimėtas.
