85-uosius metus einanti plungiškė Apolonija Girdžiūnienė visą amžių draugavo su skaičiais – dirbo sąskaitininke, apskaitininke, buhaltere. O štai prieš keliolika metų, jau būdama pensinio amžiaus, skaičiavimą iškeitė į rašymą – ėmė rašyti straipsnius, rinkti kraštotyros ir tautotyros medžiagą, ją sisteminti. Antradienio popietę Plungės viešojoje bibliotekoje surengta ponios Apolonijos sukauptos kraštotyros medžiagos, jos publikacijų paroda.
A. Girdžiūnienė gimė tarp Plungės ir Telšių esančiame Lieplaukės kaime. Augo gausioje šešių vaikų šeimoje, o būdama septyniolikos, pradėjo dirbti. Kaip pasakojo ponia Apolonija, jų namuose buvo įsteigtas paštas, tėvas Pranas Narmontas dirbo paštininku, tad buvo gana svarbus žmogus miestelyje. Juk paštas tais laikais buvo reikšmingiausias kaimo naujienų centras – į jį atkeliaudavo laikraščiai, knygos, aplinkraščiai – respublikinės naujienos telefonu. „Nors buvau dar maža, bet puikiai pamenu 1933-iuosius, kai į paštą susirinkę žmonės laukė naujienų apie Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą. Kitas labai ryškus prisiminimas – 1939-ieji, kai buvo pranešta, jog vokiečiai užėmė Klaipėdos kraštą. Pamenu, kad pašte buvo daug žmonių, visi labai išgyveno“, – pasakojo A. Girdžiūnienė.
Kaip jau minėjome, 1946-aisiais, būdama septyniolikos, A. Narmontaitė pradėjo dirbti. Jos du broliai tapo jūrininku ir pedagogu, dvi seserys – gydytoja ir ekonomiste, o Apolonija ir dar viena sesuo jaunystėje, nors ir labai norėjo, neturėjo sąlygų siekti aukštesnio mokslo – buvo sunkūs pokario metai. Tad ėmėsi darbo – mergina įsidarbino Lieplaukės miško medžiagų sandėlio sąskaitininke. Ten susipažino su būsimuoju savo vyru – sandėlio vedėju, miškininku Pranu Girdžiūnu. Apolonijai į akį kritęs vyras buvo kone dvidešimt metų už ją vyresnis, tačiau amžiaus skirtumas nebuvo kliūtis nei vedyboms, nei ilgam ir laimingam gyvenimui. Girdžiūnai kartu nugyveno 54 metus, kai Pranas mirė, jam buvo 92-eji.
1948-aisiais medienos sandėlis Lieplaukėje buvo panaikintas. Ir Apolonija, ir Pranas buvo perkelti dirbti į Plungę. Taigi nuo tada jie – plungiškiai. A. Girdžiūnienė miškų ūkio žinyboje dirbo net 30 metų, paskui dar 20 metų buhalteriavo centrinėje miesto vaistinėje. Paklausta, ar patiko dirbti buhaltere – vis su popieriais, su skaičiais, plungiškė atsakė: „Taip, labai patiko, bet visada ir prie rašymo traukė. Labai patiko žurnalistika, galvojau – tie žurnalistai tokie smalsūs, viską žinantys.“ Ponią Apoloniją traukė ir mokslai – baigė Šiaulių miškų tresto buhalterijos kursus, vėliau – Plungės vakarinę mokyklą, korespondentų kursus. „Būtent vakarinėje mokykloje labai susidomėjau rašymu. Tą kibirkštėlę įžiebė mokytoja Gražina Žaliauskaitė“, – prisiminė moteris.
Būdama pensinio amžiaus ir turėdama daugiau laisvo laiko, ponia Apolonija ėmė domėtis savo gimtosios Lieplaukės ir visos Žemaitijos istorija, iš čia kilusiais žmonėmis, svarbiais įvykiais. Ji susipažino su kraštotyrininke mokytoja Eleonora Ravickiene, įstojo į Tėvynės pažinimo draugiją. Na, o 2001 metais laikraštyje „Gimtinė“ buvo išspausdintas pirmasis jos straipsnis apie Lieplaukę „Pasižvalgius po Žemaitiją“. Beje, visą amžių skaičiuoti mėgusi moteris žino tikslų savo parengtų publikacijų skaičių – „Gimtinėje“ išspausdintas 61 jos straipsnis.
A. Girdžiūnienė ne tik pati straipsnius rašė, bet ir labai mėgo rinkti kitų autorių rašinius. Jei, vartydama laikraštį, rasdavo straipsnį istorine tema, iškart jį išsikirpdavo. Paskui rikiuodavo juos pagal tematiką. Taip atsirado daugybė tvarkingų ir labai informatyvių aplankų – apie žmones ir jų nuveiktus darbus, skirtingas vietoves, istorinius įvykius ir t. t.
Plungiškiai A. Girdžiūnienės sukauptą kraštotyros medžiagą galėjo apžiūrėti parodoje, kuri surengta bibliotekoje. Ta proga moterį sveikino gausus būrys giminaičių, bičiulių. „Aš apie seserį Polelę, kurią vaikystėje vadinau Pupa, tik gera galiu pasakyti. Ji buvo dešimčia metų už mane vyresnė, mane auklėjo ir labai mylėjo. Kai buvau studentas, pamenu, atsiuntė man gražias pačios megztas pirštines. Tokių niekas kitas neturėjo. O kai dirbo, gaudavo algą ir prisidėdavo prie šeimos išlaikymo. Kad ir kokie sunkūs laikai buvo, ji iš savo algos visada mums saldainių parnešdavo…“ – gražiais prisiminimais dalijosi ponios Apolonijos brolis Algirdas Narmontas.
Visą surinktą ir gražiai sutvarkytą medžiagą A. Girdžiūnienė sakė sauganti savo namuose. Vėliau ketinanti ją padovanoti Žemaičių dailės muziejui.
